Kiekviena diena - naujas atradimas!

APIE DARBĄ, PINIGUS, TURTUS IR ... KAVĄ :)

2011-07-01T15:57:00.002+03:00

Ar kada stebėjote, kaip žmonės Lietuvoje eina per pėsčiųjų perėją? Stoviniuoja įsitempę, nenuleisdami akių nuo raudono šviesoforo signalo...

Žalias! Startas!! Visi sulyg pypsiuku koja kojon marširuoja zebriuku, kas greičiau, kas greičiau...
Pala, ne visi.. Vienas nespėjo sekundė sekundėn su kitais pajudėti!!
Ot žioplys!

Ha ha :)) Atsipalaiduokim, gal, ką? Šįkart apie kavą...
Malonaus žiūrėjimo ;)

Youtube adresas: http://www.youtube.com/user/editagabriele?feature=mhee

Nuoširdžiai,
Edita

KAIP INTERPRETUOTI TOKĮ PASAKYMĄ?

2011-06-28T12:13:00.000+03:00

"Emocijos nebūtinai pavaldžios protui, bet jas visada valdo veiksmas"

Viljamas Džeimsas

Laukiu Jūsų pamąstymų ;)

Iki, Edita

DIENOS RADINYS MIŠKE

2011-06-25T13:26:00.000+03:00

Štai vieną gražią dieną puškuoju dviračiu miško keliukais ir šit matau: raudonuoja toli toli nuo kelio kokis tai raudonas taškas... Galvoju - nagi musmirėms dar ankstoka! Todėl nulipu nuo dviračio ir keliauju ištirti mįslės...

Ir štai prasiskynusi, prasibrovusi pro tankią lapiją pamatau stovinčią didelę raudoną sofą.

Pasijuntu lyg jaukiame svečių kambaryje, kurio lubos dangaus žydrumo dažais dažytos, sienos spygliuočių ir lapuočių paveikslais iškabinėtos, grindys minkščiausiu kilimu iš samanų nuklotos, o iš gretimo kambario tuoj tuoj išlįs vilkas...

Filosofinė mintis pakibo: galbūt kažkas netyčia pametė... ?

Gražios dienos,
Edita

LIETINGAS PAJŪRIS ir pasakaitė

2011-06-22T23:23:00.002+03:00

Pažvelkite, kokia prie jūros savaitė buvo niūroka - sakyčiau, visomis prasmėmis... Vėjuota ir šalta, pora dienų išvis ištisai lijo. Nuo raukymosi parsivežiau turbūt tik porą raukšlių ant veido, ha ha :))) Oj, ne, dar ne viskas - pagal pageidavimą Daliui atvežiau jau nupešiotą gulbę (na, nebuvo kas veikti tokiu oru), o Dariui - kriauklytę su perlu. Dovanas prašom atsiimti patogiu laiku :)

O va, Viltei ir visiems kitiems tokią pajūrio pasakaitę galiu pasekti :)

...

Kartą pajūry gyveno žalsvas vabalėlis... Kasdien maudėsi saulės spinduliuose, šiltas smėlis pilvuką kutendavo, tupėdavo savo žaliuose namučiuose pajūrio kopose ir toliau tų žolių nieko nematė... Maža to, visa šeimyna vabalėlių gyveno tuose krūmynuose, ramiai, saugiai - žmonės poilsiautojai jų bodėjosi, artyn neidavo. Žalsvas jaunas vabalėlis smalsiai stebėdavo poilsiautojus, slapta trokšdamas prieiti artyn, pasisveikinti, bet vabalai senoliai šiukštu perspėdavo apie mirtiną pavojų – ne vienam žmogaus išgastis liūdnai baigėsi...
Ir štai vieną apniūkusią dieną, tupėdamas ant stiebo, beveik virš savo ūsų, vabalėlis išgirdo vaikišką žmogaus balselį:
„Kai būnu su ja, vienas pats žaidžiu, ką nors sugalvoju“.
„O ar dažnai atvažiuoji prie jūros?“ – klausia jo moteriškas balsas.
„Dažnai...“

Vabalėlis mikliai užlipo ant pačio stiebo galiuko ir apsąlo iš džiaugsmo: mažas, dailus berniukas jį pamatė, bet nė kiek neišsigandęs į jį žiūrėjo. „Pagaliau!“, pagalvojo vabalėlis, „Pagaliau mane pastebėjo!“
Ir... didžiai nuostabai, vaikas ištiesė rankytę prie jo, kviesdamas užlipti ant mažo pirštuko. Žaliasis atsargiai plonutėm kojytėm užropojo, patenkintas ūsais pakraipė ir sušuko:
„Valio“!! - šaukė vabalėlis žemai žolėse likusiai šeimynai, – Aš čia, pažiūrėkite, visi vabalai, dabar aš žmogaus draugas, ar girdite – jis nebijo, nebijo manęs! Jis mane paėmė, paėmė ant rankų!”

“Palauk, vaikeli, neimk jo, dar įgels…” – susirūpino mergina. „Neįgels“ – drąsiai atsakė berniukas. „Gal jau einam?“ - tučtuojau paklausė. „Neinam, mažuti dar, pažaisk su vabaliuku, pabūnam, greičiau laikas praeis, mažiau reikės jį piktą matyti...“
Žaliasis vabalėlis su džiaugsmu puškuodamas ropojo ten, kur berniukas jį leisdavo, po duobeles smėlynuose, po žaislines mašinas, po kastuvėlius, mintyse vis kartodamas: „Dėl tavęs drauge, padarysiu viską - tik laikyk mane šalia savęs ir amžinai nepaleisk“.
Po valandėlės mergina padavė berniukui batukus, surinko žaisliukus, uždėjo striukytę nuo žvarbaus vėjo apsaugoti ir abu nukeliavo namo krautis daiktų...

„Ką ten laikai kumštyje?“ – bevažiuojant iš pajūrio namo, paklausė tėvas, pro galinį veidrodėlį pamatęs besimuistantį sūnų.
„Vabalą“ – atsakė šis.
„Kam tu jį paėmei? Gyvi padariukai turi gamtoje gyventi, išleisk jį“.
Kumštelis atsigniaužė ir vabalėlis pro plyšį pamatė, kaip atsiveria važiuojančio automobilio langas. „Drauge...“ sudrebėjo vabalėlis visu kūneliu. Sušmėžavo namai, asvaltas, purvinos, sulytos gatvės grindinys...

Šilta rankytė, nukračiusi stipriai įsikabinusį vabalą, pasislėpė už lango...

Labanakt,
Edita

IŠVAŽIUOJU PRIE JŪROS!

2011-06-16T11:41:00.000+03:00

Dabar pat :) O grįžti ketinu kitos savaitės pradžioje. Tad prašom nesikuklinti, išreikšti savo pageidavimus, gal kam ko atvežti?

Saujelės smėlio, gal kokį akmenuką, gal žuvėdrą, gal jūros vandens prisemti, gal vėjo į maišelį prigaudyti, m? :) Man būtų visai nesunku :)

Iki greito, :)

Edita

KVIEČIU KARTU PASIVAIKŠČIOTI!

2011-06-07T21:26:00.000+03:00

Dalinuosi ištrauka iš beveik mano kasdieninio pasivaikščiojimo, tik kitokiu laiku :) Turbūt nemaža dalis mūsų turime šuniukus, neabejoju, kad daugeliui šie gyvūnai puikūs kompanjonai laisvalaikiui praleisti - filmuke pagrindinis herojus - mano vokiečių aviganis :).

Kita vertus, kas trukdo vaikščioti apsivyniojus smauglį aplink kaklą ar kišenėn įsimesti kokį žiūrkėną, ha ha :) Gamta šiuo metu labai graži, spalvos žavingos, garsai fantastiški, viskas alsuoja gyvybe ir tik vietomis nedoro žmogaus ranka tarsi išniekina tą idilę...

Žodžiu, man bus labai malonu, jeigu kas nepagailės laikučio su manim kiek pakeliauti, o gal ir vieną kitą komentarą pavymui palikti, ha ha :)

Kol kas atsisveikinu, gražaus vakaro!
Edita :)

Naujas youtube adresas: http://www.youtube.com/user/editagabriele?feature=mhee

Vaikas bijo, kai mama šnypščia nosį! :D (video)

2011-06-03T14:01:00.001+03:00

Gero ir šilto artėjančio savaitgalio!

KEISTOKAS PADAVĖJAS. Bausti (,) negalima (,) pasigailėti :)

2011-06-02T17:23:00.006+03:00

Hm... ČILI PICA. Užsukame greitai papietauti:) Sėdime, laukiame padavėjo. Ilgokai.

Atbėga. Jaunas, kokiu dvidešimties metukų, ne daugiau. Be abejonės – naujokas. Pasisakome savo pageidavimus. Viską atidžiai užsirašo. Net pirštu į paveiksliuką meniu įbedu – R A V I O L I makaronai :)

Ok, laukiame toliau. Atneša patiekalus. Akivaizdžiai ne tai, ko užsisakiau, visai kitaip atrodė tie ravioliai... Vaikinuks iš pradžių nesupranta, po to žiūri gailiom akim šypsodamasis. Pagailo naujokėlio man :) Gerai tiek to, duok man šitą ravioli, sakau :) Ačiū labai, tarsteli apsidžiaugęs... Palauk, neturime su kuo valgyti, įrankių neatnešei :) Oj.. Tuoj, sako. Na, sėdime, laukiame. Tuo metu tas pats padavėjas jau vikriai sukasi tarp kitų klientų. Draugas supykęs atsistoja ir nuėjęs prie baro, atsineša įrankius.

Pavalgome. Vaikinukas pribėga nusinešti indų. Prašome sąskaitos.

Laukiame sąskaitos. Dešimt minučių. Galų gale atbėga sukaitęs – padedame ant padėkliuko 100 lt. Tuomet klausia, ar neturime draugų kortelės. Pasiima kortelę ir pinigus, išeina gražos. Ilgooookai skaičiuoja... Tuo metu matome, dar spėja aplakstyti ir kitus staliukus. Tiesa, patiekalas, kurį man atnešė, pasirodo, brangesnis, nei būtų buvęs užsakytas.. Ech...

Galop parneša grąžą, bei pareiškia, kad šiuo metu draugų kortelės nepriima. Padėkoja mums ir pasišalina.

Imame pinigus. Pasirodo, berniokas ne tik grąžą atnešė. Po čekiu randame tuos pačius 100 lt...

Ne..:) net minties tokios nebuvo. Nuėjau prie kasos ir įdaviau jam padėkliuką su šimtine. O triukšmas toj picerijoj!! Vajej! Nelabai matyt išgirdo, paėmęs tuos pinigus, ką pasakiau, nes jo veidą nušvietė didžiulė šypsena – nieko sau arbatpinigiai!...

Beje, kaip pasielgtumėte mano vietoje, ha ha :)?

Karšta lauke šiandien, ką... :)

Edita

Karštinė praėjo, ar tik prasidėjo?

2011-06-01T22:22:00.000+03:00

Geriu kavą prie stalelio. Su pienu. Balkone tvanku, lauke – karšta. Apačioje personos garsiai kalbasi anglų kalba. Tuo tarpu aš – patyliukais rašau šiuos žodžius. Lietuviškai :)

Regis esu nusiminusi, nors žinau, kad neturiu teisės tokia būti :) Regis, jaučiuosi vieniša, nemylima, nors lyg ir nėra tam jokio pagrindo. Gal...
Regis, nežinau, ką daryti toliau. Nors turėčiau žinoti...

Žmogus privalo turėti laiko pabūti žmogumi... Pajusti liūdesio, beprasmybės, tuštumos tvaiką. Atsigerti nevilties, netikrumo, nors pati žinau, kad man tai kenkia lygiai taip, kaip kenkia kava.

Turime pabūti ir silpnais, ir bejėgiais, atsiskirti nuo draugų, šeimos, socialinių tinklų, nesėdėti Facebooke, mėnesių mėnesiais nerašyti internetinių dienoraščių :) Patirti, kad nieko naujo gyvenimas neatnešė, o tik eilinį kartą kažką atėmė...

Jeigu cukrų šaukštais valgytume kasdien, jis nebebūtų toks saldus, koks yra dabar.

Kita vertus, kava mano jau ataušus – viso labo miežinė :)

Sveiki, mielieji, ir su pirmąją vasaros diena :)

Edita

IKI SEKANČIO KARTO!

2011-01-10T19:52:00.000+02:00

Vakar pagaliau išvadavau namučius nuo Kalėdinių puošmenų :)

Viską šmaukšt į dėžes laukti sekančio, oj negreit, oj negreit ateisiančio karto...

Tai nebuvo tobulos Kalėdos, nebuvo tobuli Naujieji Metai, bet aš iš visos širdies stengiausi džiaugtis tuom, ką turiu... :) Dėl to šventės buvo puikios. Ką gi, prasidėjus antrąjai "pošventinei" savaitei skubu nurinkti visas gėrybes!

Eglutė mano buvo išpuošta savo pačios darytomis žvaigždutėmis. Labai užkabino šis atpalaiduojantis "origaminis" užsiėmimas, tad greitai jų prikabinau visur kur reikia ir kur nereikia. Bei dar visą šeimyną priverčiau išmokti, ha ha :)

Pažvelgite, koks pasakiškas užsnigto miško vaizdas atsiveria man pro langą! Deja, viskas šiandien jau baigia tirpti, kažin, ar dar turėsime tiek sniego? Turbūt turėsime, juk žiema dar tik prasidėjo :) O kol kas svarbu turėti guminius batus :)

Duncės naujiieji namai keliauja slėptis už kamino :)

O čia ---> mano naujametinė šukuosena, ha ha :)))

Juokauju, šiaip tokia situacija susidarė po to, kai netinkamai susukau plaukus, kuriuos išškleidus jie styrojo į visas puses... Na, kai kur nors ruošiesi ir pernelyg skubi, visada atsiranda kas nors, kas pakiša toms nekantrioms merginoms koją...

Galų gale viską surišau, sutvarkiau,
ir naujametinis vaizdas gavosi štai toks:

Geros dienelės visiems!

Edita

ŠOKLIUKAI :)

2010-12-29T15:44:00.000+02:00

Puikus filmukas praskaidrinti nuotaikai!!
Mieli, nerangūs išdykėliai :))

Gražios dienos!
Edita

KALĖDINIS SVEIKINIMAS VISIEMS!!

2010-12-24T23:49:00.000+02:00

PAGALIAU!!

Dabar tai jau galėsime prisisveikinti vieni kitus iki soties!! :)

Pašėlusios pastarosios dienos man buvo...
Lakstymai po parduotuves, mielų niekučių pirkimai.. Plius šiokie tokie nelabai laukti ir nelabai linksmi reikaliukai...

Bet dabar jau viskas gerai :) Visų pirma todėl, kad esu įsitikinus, jog ateinantys metai man atneš didžiulę dovaną - kokią - nežinau, bet tame ir yra didžiausias smagumas, ha ha. Antra - per pastaruosius metus smarkiai pakeičiau savo požiūrį....

Skausmingai atsiverčiau, bet pamažu regis viskas nusistovi :)
Filmavau šitą vaizdelį šiandien ryte, labai skubėjau jį redaguoti (prašau nekreipti dėmesio į netikslumus :) ) ir nors buvau labai pavargusi, kuo greičiau norėjau visus, kurie kovoja su sunkumais ir sunkiomis naštomis padrąsinti - tik nepraraskit vilčių, kokios jos bebūtų!!

Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų mano gyvenime buvo taip, jog atrodė, viskas slysta iš po kojų ir rankų ir aš niekada nesurasiu nieko gero šitam gyvenime...
Negalima pasiduoti tokioms negatyvioms mintims! Su jomis reikia kovoti!! Kuo aršesnė bus šita kova, tuo geresni bus rezultatai!!

Linkiu vilties kupinų, linksmų Šventų Kalėdų - paverskime jas naujų atradimų pradžia!! Kaip skelbia mano dienoraštis, KIEKVIENA DIENA - NAUJAS ATRADIMAS! Tai labai didelė tiesa, visi žmonės, kurie sugeba taip gyventi, žino, kas yra dvasinė ramybė ir visokeriopa laimė ;)

Atsijungiu toliau pakuoti dovanėles rytojui, kad ramiai galėčiau griūti į lovą ir mirtinai užmigti, ha ha...

Su šilčiausiais linkėjimais,
Nuoširdžiai,
Edita

AKMUO ANT ŠIRDIES

2010-12-15T23:33:00.001+02:00


O čia kitoks, Baltijos jūroj "sužvejotas"

Šiandien susiradau ypatingą akmenuką savo nedidelėje akmenukų kolekcijoje (vis parsivežu iš nedidelės kelionės po saujelę..)

Akmenukas nedidelis, plokščias, netaisyklingos formos, įmantriai išraižytų paviršiumi, su naturaliai gamtos padarytomis dvejomis skylutėmis - lyg tyčia, kad galėtum įverti siūlą :)

Margas, trijų šviesių atpalvių - šviesiai rudos, šviesiai pilkos, o didžioji dalis - nuspalvinta dramblio kaulo spalva.
Labai švelnus - "ispaniškos" jūros tobulai nugludintas...

Regis lieti švelnią kūdikio odelę arba glostai aksominę arkliuko nosytę... Neturiu žodžių apsakyti, koks jis švelnus :)
Ir gaiviai šaltas...

Pasikabinau jį ant kaklo. Kaskart, kai atsitiesus, ar atgal pasilenkus gaivus šaltukas paliečia krūtinę, čia, kur daužosi širdis, prisimenu, už ką esu dėkinga šiam gyvenime...

Už gražią eglutę, kuri švyti skleisdama Kalėdinę nuotaiką, už ryžių košę, kurią be galo mėgstu išsivirti vakarais, už šviesą, kuri spindi ant stalo ydant nušviestų mane žiniomis ir suteiktų galimybę įgyvendinti savo svajones, už artimą mylimą žmogų, už šiltą murksintį susirietusį kamuoliuką man ant kelių, už neišsemiamą Dievo meilę, už ...

..akmenį, kuris niekada patogiai nesušyla, leisdamasis užmarštin...

Pavadinau jį "dėkingumo akmeniu" :)

Labos nakties, minkštos pagalvės, ramių, saldžių sapnų...
Edita

KALĖDINĖ MUZIKA - PAKELKIME ŪPĄ!

2010-12-13T12:32:00.000+02:00

Visą puoštė puikios "Jingle Bells" muzikos! Pagal ją niūniuoju, šoku savo namuose ir baigiu puošti eglutę :)
DĖMESIO: paskutinis klipukas tik labai stiprių nervų žiūrovams, ha ha...

Sakydamas, kad yra vienišas, žmogus pripažįsta, kad jo gyvenimas ir vidinės nuotaikos priklauso nuo kitų žmonių malonės... Sakydamas, kad yra laimingas, žmogus patikina save ir kitus, kad jo gyvenimas yra tik jo ir Dievo rankose :) Džiaukimės Dievo dovanom - pasipuoškime bent eglutės šakelę ir padėkokime Kūrėjui už viską, ką nuostabaus turime!

Su artėjančiom šventėm! xo xo xo!!

Uj, kaip nekultūringa :D

PIRMIEJI REGĖJIMO GERĖJIMO REZULTATAI!!!

2010-12-12T16:51:00.002+02:00

Sveiki visi!!

Taigi, mano pirmoji ataskaita po to, kai 2010 m. lapkričio 15 d. apsisprendžiau atsikratyti savo trumparegystės visam laikui (arba bent sumažinti ją keliomis dioptrijomis :) Iki tol mano regėjimas buvo apie -3 su trupučiu. Nenusiimdama kasdien nešiojau akinius ir kontaktinius lešius.

Atsikratymo esmė: naudojuosi V.G. ŽDANOVO (rus. Владимир Георгиевич Жданов) pasiūlyta metodika, o būtent: specialūs pratimai akims ir sveika gyvensena. Pagrindiniai principai:

NEŠIOTI AKINIUS TIK TUOMET, KAI TAI - BŪTINA!

NELEISTI AKIMS PERVARGTI

STIPRINTI AKIŲ RAUMENIS PRATIMAIS

Pratimai labai paprasti - "paišyti" akimis geometrines figūras, tieses ir t.t. - visi, kas bent minimaliai suprantate rusiškai, su jais smulkiai galite susipažinti V.G. ŽDANOVO paskaitose NEMOKAMAI šiuo adresu: http://www.vseminfo.ru/video/zdanov/zrenie-video_125.html

Papildomai negalima:

RŪKYTI TABAKO NUODŲ,

GERTI ALKOHOLINIŲ NUODŲ,

VALGYTI NUODINGO MAISTO :) Visa tai ir dar daugiau pamatysite paspaudę nuorodą. Prireiks laiko peržiūrėti paskaitas, kai ką gal ir užsirašyti, tačiau tikrai nepasigailėsite jį praleidę įdomiai, smagiai ir turiningai :)

Mano užduotį pradedant pasunkino tai, kad aš vis dar studijuoju ir mano akims tenka didžiulė teorinių knygų apkrova - per sesiją praktiškai ištisą dieną tenka studijuoti kurso medžiagą, kurios yra tiesiog milžiniška kiekybė!

Tačiau neabejoju, kad daugelio žmonių regėjimo sutrikimai - toliaregystė, trumparegystė, akių sausumas, ašarojimas ir t.t susiję būtent su jų dirbamais darbais, mokslais.

O ir šiaip toks tas mūsų gyvenimas: žinių gausybė reikalauja nuolatinio susidomėjimo, buvimo "įvykių sūkuryje" ir be aukų čia neapsiesi - kenčia, oj kenčia mūsų akytės, kai verčiame jas dirbti dieną naktį, įtemptai skaitydami visokio plauko popierius, prilipinę nosį prie monitoriaus ar televizoriaus ir kaip pakvaišę dorodami visą tą informaciją...

Prisipažinsiu, kai pradėjau daryti tuos pratimus, iš pradžių labai skaudėjo akis. Panašiai, kai skauda raumenis po seniai darytos mankštos :) Dabar jau galiu vartalioti jas visą pusvalandį ir jaučiu tik malonų tempimą - jaučiu, kaip mano akytės treniruojasi ir sveiksta po daugelio metų sąstingio... Be to, pastebėjau, kad išnyko akyse "smėlis" po kiekvienos skaitymo seanso, nebepamenu, kada jos ašarojo... Kas anksčiau pasitaikydavo kone kasdien!!

Akinių ir kontaktinių lešių namie būdama praktiškai nebesidedu. Ačiū vaikinui, kuris nuolat man primena apie tai, kai grįžtame namo. Taip pat ačiū jam už tai, kad sutinka pabūti mano "akimis", kai išeiname pasivaikščioti, o aš noriu ilgiau pailsinti akytes...

Viso šito pasekmė: dingo baimė būti "rūke"! Ansčiau nusiimdavau akinius ir norėdavosi tučtuojau užsidėti, nes jausdavausi kaip nesava - viskas plaukia, dvejinasi: kas, po galais, norėtų gyventi tokiam išplaukusiam pasaulyje?? Šiandien jau drąsiai viską namie darau be akinių! Įtikinau save - "aš čia viską pažįstu, tai ko gi galiu nepamatyti tokio svarbaus, kad man visą laiką reiktų tų velnio stiklų??"

Dabar rašau šį įrašą taip pat be akinių! Ir televizorių žiūriu! Ir knygas skaitau be jų!

Pavyzdžiui, anksčiau net pagalvoti negalėjau apie skaitymą padėjus knygą sau ant kelių, nes paprasčiausiai nieko nemačiau! Šiandien be jokio vargo galiu atpažinti smulkias raideles :) Turiu įtarimą, prie šito rezultato prisidėjo ypatingai veiksmingas pratimas - "pirato akiniai".
Pagal Ždavovo rekomandaciją: tai savadarbiai, bestikliai akinių rėmeliai su užrišta viena puse.
Principas: kai viena akis nemato, kita yra papildomai treniruojama. Siūlau išbandyti!!

Ką gi, ačiū ponui Ždanovui, tikram specialistui, kad pagaliau tikrąja to žodžio prasme atvėrė man akis, ha ha :) Labai džiaugiuosi nors nedideliais, bet tikrai skatinančiais toliau dirbti rezultatais!

Ir ačiū lankytojui Martynui, kuris pasiūlė instaliuoti į kompiuterį naudingą programikę - iššokančią lentutę, primenančią, kad jau laikas darytis pratimus.
Ją galite atsisiųsti NEMOKAMAI iš čia: http://www.rebuildyourvision.com/vision_defense_free_download.html
Išbandžiau ir man patiko!

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------

P. S. O čia iš asmeninės patirties, kaip nereikia daryti :) Jokiu būdu taip nedarykite ir neleiskite daryti savo vaikams!!

Kai buvau mažytė, mėgdavau žiūrėti į saulę... Pats vasaros vidudienis, saulė kaitina kaip pašėlusi, o mažoji Edita, laukdama mamos, iš neturėjimo ką veikti žiūri į tą saulės skrituliuką ir bando kaip super dydvyrė iš matyto filmuko išbandyti savo jėgas - kiek ilgai ištvers nemirksėdama išlaikyti žvilgsnį ....

O DIEVE!!! Galėjau išdeginti akis...
TIKRAS STEBUKLAS, KAD AŠ ŠIANDIEN DAR MATAU!!!

Ha ha, iki greito, su artėjančiom šventėm!!

Edita

AR PAKANKAMAI DĖMESIO SKIRIAME SMULKMENOMS?

2010-12-09T23:11:00.001+02:00

Ko gero produktyviausia paros dalis studijoms yra vakaras. Ramu, tylu, niekas neskambina, nesibeldžia, visi ruošiasi miegučio. Atsipalaiduoji ir siurbčiodama arbatytę gali iš visos širdies įsigilinti į studijas. Sukaupi dėmesį, nesiblaškai - dėlioji žinias į tam skirtas lentynėles galvoje :)
Kadangi skaitydama mėgstu braukyti konspektus, dažniausiai rankose turiu pieštuką pasižymėti svarbioms vietoms...

Plaukuotieji studentai sėdi ant knygų

O kas, jei jis - dingęs be pėdsakų? Tokiu metu nėra kur nubėgti nusipirkti, nėra iš ko pasiskolinti. Yep, aš iš tų žmonių, pas kuriuos rašymo priemonės ilgai neužsilaiko, he he :)

Kadaise skaičiau straipsnį-pamąstymą (nepamenu kur) apie nuolat dingstančius tušinukus :) Ir netgi eksperimentą, kurio metu keliems žmonėms buvo išdalintos kelios dešimtys tušinukų su specialiomis žymomis. Pasibaigus eksperimento laikui, bent pusė tų tušinukų jau buvo pamesta...

Prajuokino autoriaus pasvarstymai apie tai, kad kažkur po galais turi būti vieta, kurioje kaupiasi visi tie pamesti tušinukai?! :) Turbūt reikėjo į kiekvieną įtaisyti kokią "blakę", pagal kurią galima būtų atsekti, kur gi yra toji "lobių" sala... :)
...
Neseniai sėdėjau laukiamąjame ir pastebėjau šalimais ant kėdės kabantį šalikėlį. Buvo akivaizdu, kad kažkoks žmogus pamiršo. Kaip tikra gera teta, nusprendžiau nupėdinti pas budintį ir atiduoti jam tą šalikėlį - gal žmogus pasiges ir užsuks pasiimti? Deja, budintis pakinkavo galva: "Žmonės palieka tokias kruvas daiktų, kad jei visus rinkti, nebūtų jų kur dėti...! Net striukes su piniginėm! Reikia palikti ten, kur randi - žmogus gal prisimins, kur paliko ir atbėgs pasiimti".

Akimirką suabejojau dėl tokio nurodymo, bet visgi taip ir padariau.

Buvo ir man - regis kojas pakirto ir pervėrė vidurius aštri ietis - kitaip to jausmo nepavadinsi - kuomet pamačiau, kad piniginėje nėra mano vairuotojo pažymėjimo! Ir tik vėliau atradau jį kitoje kišenėlėje, nei visada dedu :) Netikras aliarmas :)

Arba būna, ieškai ieškai kokio daikčiuko ar popieriaus, visus namus kaip šernas samanas išrausi, paniškai už galvos susiėmus: "kas-dabar-bus", kol galop randi ieškomąjį pačioje matomiausioje vietoje :)

Uh, reikia ugdyti savo dėmesingumą smulkmenoms, nes negali žinoti, kada šito dalyko stoka pakiš tau koją rimtesniuose dalykuose... Kaip šitam šimtąsias Kalėdas rodomam filme, kuomet tėvai, turėdami dešimtį vaikų, važiuodami atostogauti vieną atžalą pamiršo namuose, ha ha :)

Gražaus vakaro :)

Edita

ŽIEMIŠKOS PRAMOGOS PRASIDEDA :)

2010-12-01T18:44:00.001+02:00

<><><><><><><><><><>

Kokie ledokšniai plaukia!

Gruodis gruodis gruodis...

Sveikinu su GRUODŽIO PRADŽIA!!

"Nu, paleisk mane, ką čia sugalvojai,
einam žaist greičiau!"

Šiandien pagaliau išlipau iš namų pažaisti su Granduku jo mėgstamiausią žaidimą:

"taip paslėpk, kad aš matyčiau" :))

Prisigaudėm, prisipešėm linksmai, sukaitę ir įraudę grįžom kas į namus, kas į voljerą;

kas kaulo graužt, kas - knygos su šilta arbata :)

Beje, atėjus namo radau vargšę Duncę, sėdinčią spintoje esančioje dėžėje ir klausiamai miauksinčią:

"Kur padėjot mano šįryt gimusius kačiukus???" :(( Muuu... Gaila Duncės...

PIRMADIENIO KOMENTARAS PAMĄSTYMUI :)

2010-11-29T21:17:00.000+02:00

"Baigiau du aukštuosius, dirbu Dubline santechniku...

Vakar už 4 valandų (su nuvykimu-parvykimu-6val) "gerą ir greitą darbą" žmogus užmokėjo 150 EU, o šiandien dar emailu padėką gavau...

Na, man čia kūrybingesnis darbas ir geriau apmokamas, negu Lietuvoje, kai dirbau tarnybos viršininku.
Apie vietinių pagarbą žmogui galiu papasakoti.

Einu kartą centrine gatve Dubline, žiūrau - valkatėlė sėdi, pinigų prašo. Iš priešais - ateina du policininkai. Kadangi iš vakaro buvau skaitęs, kad uždrausta ubagauti - sustojau ir žiūriu, ką jie valkatai darys. Policininkai sustojo prie valkatos, abu padavė rankas, pasisveikino, pakalbėjo, pajuokavo kokias 5 minutes, pasakė "see again" ir išsiskyrė..."

Komentaras rastas Delfyje ties straipsniu:

A.Spraunius. „Second hand“ verslo hiphopas Londone, arba – kaip patikimai išsigydyti depresiją III

Autorius: Senas, 2010 11 28 23:18

GIMTADIENIO PIRKINIAI :)

2010-11-28T14:42:00.002+02:00

Sveiki, mielieji :)

Sveikinu su greitai ir nelauktai šuldu-buldu atskubėjusia žiema :) Tikiuosi, nesušalote ir įsigijote šiltų žieminių rūbelių? Pirštinių, šalikų? He he.. Netrukus ir aš parodysiu, ką įsigijau nuožmiai kovai su šalčiu ;)

Iš dešinės - mano lapkričio 16-tos dienos gimtadienio stalelis su gėrybėmis :) Kėdes - iš sodo, kadangi vis dar neturime normalių kėdžių :) Jeigu atkreipsite dėmesį į sieną, surinktą iš akmenų, tai šitą dėlionę sudėliojo, sumūrijo mano tėvukas. Didelis kūrybinis darbas, nieko neprikiši, ha ha :)

<----- O čia labai skanus tortukas...
Esu labai didelė saldumynų gerbėja, ypač šokolado ir sutirštinto pieno Rududu :))

Ir dar kavos... Mmm... Dieną neapsieinu be puodelio gardžios kavos. Ir nors stengiausi tai "mesti"(na, pastangos buvo silpnokos, silpnokos...) pavyko tik keliems mėnesiams. Su kita kava, tik be kofeino, kuri jau seniai baigėsi :))

O šita riterė "Be Galvos" - tai aš, apsikarščius gimtadienio dovanom :) Dovanos už dovaną, kaip mėgstu sakyti :)

1. Paltukas - šiltas, išsirinkau pilką spalvą. Juoda jau kiek pabodusi, be to, labai matosi, kai apsivelia visokiom dulkelėm ir plaukeliais... Su ryškesnėm spalvom atrodžiau pernelyg iššaukiančiai, o baltą jau esu turėjusi. Su įdomiom gėlytėm ant rankovių, kurias taip norėjau nuardyti, bet mane atkalbėjo...:( Dvi eilės sagučių, įliemenuotas, tačiau..

2. Vistiek norėjau diržo, tvirto, metalinio, plataus diržo. Iš pradžių išsigandau, kad gal bus nelabai skoninga, tačiau po biški apsipratau. Koks skirtumas, kas ką galvoja, svarbu mes, moterys, gerai jaučiamės, he he :)

3. Pirštinės - pirštinės kaip pirštinės, ką čia bepridursi :)

4. Pėdkelnės - pilkos, "slidžios". Megztos gal būtų iš šiltesnės, bet deja, greitai susivelia gumuliukais ir susidėvi.

5. Batai - odiniai, juodi batai.. Patiko iš pirmo žvilgsnio :) Kulniukas aukštas, bet laaabai patogūs. Pardavėja papasakojo, kad jos dukra su tokiais į devintą aukštą vaikišką vežimėlį užsitempia :).

Patikino, kad puikiai nešiosis, ir pakvietė dar užsukti, kai norėsis kitų... Nagi kaip po tokių liaupsų ir "įrodymų" nesusigundysi įsigyti :)

Na, o kadangi po apsipirkinėjimo dar liko kiek pinigėlių, pagaliau nusidažiau plaukus šviesiom sruogom...

Su vaikinu vakar vakare labai smagiai pasisėdėjom restoraniuke, žvelgdami pro didelius langus (dievinu vietas su dideliais langais) į įvairiom spalvom nudažytą dangaus horizontą, palydėdami dieną su mintimis ir viltim, kad galbūt kada nors visi nesisekantys reikalai pagaliau susitvarkys...

Tai tiek grynai moteriškų atradimų šiam kartui, ha ha, gero sekmadienio, puikios nuotaikos ir vilčių kitai savaitei!!
Nuoširdžiai, Jūsų Edita :)

Mano TORTADIENIS :)

2010-11-16T11:40:00.000+02:00

Ką tik skambino JAV prezidentas, nes pažiūrėjęs televizorių, netikėtai prisiminė, kad reikia kuo nuoširdžiausiai pasveikinti Editą su 24-uoju gimtadieniu...

<--- Et, niekis, palyginti su mano jaunesniojo broliuko skambučiu ir atgailavimu, kad dovanai neliko pinigų (et, tos jo merginos, et merginos brangios, jofana... )

Mano gražioji mama

--> galiu pasigirti, kad gimtadieniui pasiuvo man gražiausias užuolaidas.. Ačiū auksarankei!

Tėtis norėjo padovanoti dailų dekoratyvinį žiūrkėną, bet jį nelegaliai gabenant per sieną pastarasis neištvėrė ir ... Hm..

<----Mano meilutis vyrukas nė už ką nepraleis šito gimtadienio... Ir ko gero - visų kitų likusių :)

Kaip gi be Duncės! ----> Pažvelkite, kaip pasipuošė ir kokį žvilgsnį nutaisė mano brangioji piktoji žiežula :))
(ir mane "papuošė" keliais įdrėskimais..)

Ką gi, supažindinau su savo pačiais artimiausiais žmonėmis (be abejo, ir gyvūnais) Einu, tiesiog pašėlusiai skubu, ruoštis, kepti torto ir puošti stalą nedideliam šeimos pavakarojimui :)

Be to, Jums, mielieji, šiai, mažytei šventei pasibaigus, ketinu pradėti ruošti antrają "Editos videokonferenciją", kurios tema yra tai, apie ką švesdami gimtadienius pagalvojame visi... Uj!! Tiesiog negaliu sulaukti, kada galėsiu pasikalbėti su Jumis ir išgirsti, ką apie tai manote ;)

Iki greito SUSIMATYMO,

geros, spalvingos dienelės visiems :)

Edita

MISIJA „ATSIKRATYTI TRUMPAREGYSTĖS“ PRADEDAMA

2010-11-12T16:19:00.001+02:00

Aš „sergu“ trumparegyste. Anot gydytojų – tai nepagydoma akių „liga“, nuo kurios vaistų, deja, nėra. Šiuo metu mano regėjimas yra apie -3 su viršum. Abi akys mato skirtingai blogai – dešinė lenktyniauja su kairiaja, plius dar visą vaizdą sujaukiantis astigmatizmas....

Mes: aš ir mano priešas

1. Turiu akinius, tačiau nešioju kontaktinius lęšius, nes taip daug patogiau. Kadaise paauglystėje okulistė tikino mano tėvus, kad ankstyvoje stadijoje akiniai gali padėti visiškai ištaisyti regėjimą arba jis su laiku bent kiek pagerės... Nepagėrėjo nei gramo. Atvirkščiai: metams bėgant vis blogyn. Šiandien suprantu, na, ir daugeliui turbūt nebus sunku suprasti, kodėl tai buvo dezinformacija ir kam ji naudinga ;)

Tiek akiniai, tiek kontaktiniai lęšiai palaipsniui kenkia regėjimui taip, kaip kad „saikingai“ rūkomos cigaretės bei „per šventes“ vartojamas alkoholis pamažu žudo mūsų organizmą...

Todėl imuosi atsakingo, daug valios reikalaujančio darbo, kuris turėtų duoti neįtikėtinų rezultatų. Jeigu būsiu labai sąžininga :) O didžiausias stimulas bus, ar žinote kas? Ogi šitas dienoraštis ir visi mano lankytojai, t.y. JŪS, mielieji! Labai lengva nuleisti niekais SAU duotą pažadą, tačiau pažadas, duotas viešai, turi būti šventas.

2. Taigi, pradedu nuo kitos savaitės.

Vadovausiuosi psichologo V.G. ŽDANOVO (rus. Владимир Георгиевич Жданов) metodika. Jau išklausiau visą kursą, išmokau pratimus, jau beveik turiu visas priemones ir atlieku kitas procedūras, kurios turėtų palengvinti mano užduotį ;)

Smarkiai plačiai, kad nebūtų nuobodu skaityti tiems, kurie tokios problemos neturi, nei dabar, nei vėliau nepasakosiu... Kas dvi savaites (plius/minus) planuoju pateikti tik mini „ataskaitas“, praktiškai pateiksiu tik rezultatus. Joms skirsiu net atskirą puslapį dienoraščio meniu/turinio juostoje, kad visi prijaučiantys ir palaikantys mikliai galėtų susirasti ;)

O kas užsigeisite prisidėti - prašom netinginiauti: suvedus minėto psichologo pavardę yra krūva informacijos internete (daugiausiai - rusų kalba), o kas norės smulkiau pasitarti su manimi ir perimti patirtį – visą parą maloniai prašom el. paštu: gabriel.smile@live.com

3. Baugoka taip prisižadėti... Ko gero tai bus didžiausias savarankiškas rutininis darbas, kokį tik esu gyvenime užsibrėžusi padaryti – teks paragauti, ką reiškia daryti tai, į ką aplinkiniai nei per nago juodymą nesiruošia įtikėti ir ko rezultatų gali sulaukti tik... mmm.. po pusės metų? Po metų? Po dviejų?

Kas žino :) Bet pradžiai terminas yra 6 mėn., t.y. – iki gegužės 15 dienos. Tą dieną darysim įvertinimą ir konstatuosim vieną iš dviejų:

1) aš sąžiningai dirbau ir mano regėjimas pagerėjo,
2) aš sąžiningai dirbau ir mano regėjimas nepagerėjo.

Kitų variantų tikiuosi nebus, ha ha :) Todėl nuo šiol prašau mane kontroliuoti ir duoti velnių bei diržų už kiekvieną pastebėtą neatitikimą iškeltam tikslui atsikratyti trumparegystės :)

Iki sekančios „ataskaitos“,
nuoširdžiai,

Edita :)

TURIU PIRMĄJĄ DOVANĄ!

2010-11-11T23:54:00.001+02:00

Nors lapkričio 16 d. dar tik antradienį, bet jau turiu savo pirmąją dovanėlę!!

Šitą nuostabiai gražų, romantišką rankų darbo vėrinuką (dėl baltai rožinio spalvų derinio jį norisi suvalgyti :) ) gimtadienio proga padovanojo mano mieloji naujoji draugė Irma, kuri šituose papuošalų reikaluose, turiu įtarimą, turi auksines rankas :)

Dar kartą ačiū, Irma, labai vertinu Tavo darbą :)

Be galo malonu žinoti, kad žmogus dėl tavęs vargo kelias valandas, stengdamasis sukurti išskirtinę, unikalią dovaną, kad niekas kitas daugiau tokios neturėtų... Net dėžutė ir ta - savos gamybos :)

Ko gero per visą savo gyvenimą nesu gavusi nei vienos dovanos, kuri būtų paties žmogaus kurta...

Juk paprasčiau nueiti į parduotuvę, ar ne? :)

Ką manote apie tai?

Nuoširdžiai,
Edita

LABAI AGRESYVUS BALANDIS...

2010-11-08T19:55:00.000+02:00

Nuotrauka iš: http://ktso.deviantart.com/

Ramiai sau lesini balandžius ir šit atsiranda vienas išsišokėlis, kuriam to lesalo reikėtų daugiau...

Tik 18 s. trukmės filmukas, bet jau seniai taip gardžiai nesijuokiau :D

Gražaus vakaro :)
Edita

RASK DEŠIMT SKIRTUMŲ :)

2010-11-05T15:43:00.001+02:00

Aišku, turite teisę galvoti, kad Edita visiškai sukvailėjo ir suvaikėjo į "senatvę" - ech, artėja mano gimtadienis... Bet gyvenimas turbūt per trumpas būti labai rimtam... TODĖL nenorėčiau, kad susidarytumėt apie mane blogos nuomonės ir nepagalvotumėt, kad visai neturiu ką veikti, cha..

Gerai, nebesiteisinu ir įkeliu trumpą, jau senokai darytą vaizdelį su savo minkštais vaikystės žaislais (tuo pačiu išpildau kažkada duotą pažadą juos pristatyti :).

Bei kartu su jais atsisveikinu - greitai visi iškeliaus pas draugę į Alytų jos jau paūgėjusios dukrytės džiaugsmui :)

P.S. nuotraukoje automobilis ne mano! Bet tas pritvirtintas prie galinio bamperio batelis taip juokingai atrodė, kad su vaikinu nesusilaikėme neįamžinę - pagalvojau, labai į temą tokiam nerūpestingam įrašui... :))

Gero savaitgalio, mielieji,
nuoširdžiai,
Edita

Graži "vilnietiška" diena :)

2010-11-03T18:43:00.000+02:00

Galbūt profesionalo akimis nuotraukos nėra įspūdingos, tačiau man jos sukelia pojūčius, visada priminsiančius nuostabiai praleistą laiką ir gyvenimą Vilniaus centre...

Iš popietinio sekmadieninio pasivaikščiojimo...

... bus daugiau.. :)

Edita

GYVŪNAI SUGEBA JAUSTI ŠEIMININKUS PER ATSTUMĄ?

2010-10-30T23:31:00.001+03:00

Pažvelkit į šitas gintarines akis!!

Čia yra Čipsiukas (taip jį meiliai vadina šeimininkai), senukas (8 metų), didelis, stambus katinėlis. Mano "kompanjonas" namuose Senamiestyje :)

Minkštas, tankus kailiukas tiesiog kvieste kviečia paglostyti....

O judesiukai tokie lėti ir grakštūs, kad užvadinau juos "karališkais" :)

Mėgsta štai taip protingu ir mąsliu žvilgsniu stebėti visus iš aukšto, užsilipęs ant laiptų.

Gaila tik, kad jeigu neturiu su savimi žuvies, manęs arčiau nei per metrą neprisileidžia :)

Baikštus ir įtarus su naujais žmonėmis.

Todėl taip skuodžia, kai bandau jį pagauti, kad bemat užsikabaroja spintelėm ant sijų ir be tos žuvies jo niekaip nepasieksi, ha ha :))

Bet šitas gyvūnėlis ypač mane sudomino savo
telepatiniais sugebėjimais...

Nesijuokit, nes rašau apie tai visai rimtai :)

Kartais grįžtu namo anksčiau už kitus, pagaminu valgyti ir rymoju ant kėdės tyliai sau, kad neišgazdinčiau katinėlio. Ir ką pastebėjau?

Kažkur penkiolika-dešimt minučių iki šeimininko grįžimo jis tyliai atsliūkina į svetainę, kreivai į mane pasižiūri, ir užsikabarojęs ant lango tarp tankių augalų lapų stebi ir kažko laukia pro langą (per petį vis žvilgčiodamas, ar aš nekeliu jam grėsmės :) ).
Ir taip beveik kas dieną. Taigi jau žinau - jei katinas sėdi ant palangės, jau žinok, kažkas ateina, kas keisčiausia - net jei anksčiau ar vėliau nei įprastai :)

O ką gi apie tai kalba visažinis internetas? Pasirodo, šioje srityje yra atlikta nemažai tyrinėjimų ir eksperimentų. Vienas žymiausių tokių tyrinėtojų yra biochemikas Rupert Sheldrake.

Šitame vaizdelyje - http://www.youtube.com/watch?v=yr3IK0EryqM buvo stebimas ir filmuojamas šuns elgesys kai šeimininko nėra namie. Galima matyti, kaip pastarajam ruošiantis grįžti, šuo sunerimsta ir susirango neįprastoje "laukimo" pozicijoje prie durų. Ir taip kasdien ir net šeimininkui grįžtant skirtingu laiku. Mistika?

Mokslininkas bando įrodyti, kad ne.

Jis iškelė teoriją, kad gyvūnus su žmonėmis sieja morfinis laukas, kuris įsitempia, kai vienas objektas nutolsta nuo kito. Todėl gyvūnas šeimininką gali jausti per atstumą. Tačiau kaip supratau iš visų paskaitytų straipsnių, didelė sąlyga tokiam telepatiniam ryšiui yra stiprus emocinis prisirišimas...

Taigi, panašu, kad Čipsas ne be reikalo toks laukinis... Maža to, Rupertas teigia, kad toks ryšis egzistuoja tarp įvairių organizmų, o taip pat ir tarp žmonių, ir netgi - tarp didesnių žmonių grupių!!

Štai ir kyla klausimas: negi ir mus gali sieti objektyviai ir natūraliai egzistuojantys nematomi ir dar neatrasti ryšiai, nors skirtų šimtai ar dešimtys kilometrų atstumo? Gal mes dar daug ko nesame savyje atradę? O gal atitolę nuo gamtos apskritai praradome šią fantastišką dovaną? Hm...

Smagaus artėjančio Helovyno!! :)

Edita

TURINTIEMS POLINKĮ DIRBTI TOBULAI

2010-10-19T18:36:00.004+03:00

Ne kartą esu girdėjusi: "Kam tu taip stengiesi, juk niekam šito nereikia, niekas šito nematys, neįvertins, po kurio laiko vėl bus tas pats, niekas tau už tai nesumokės ir t.t..."

Kartais susimąstydavau, gal iš tikro jie yra teisūs, kol neaptikau šių žodžių. Galbūt ir Jums padės pasijusti geriau :)

Prasta kokybė įsiskverbia į mūsų darbą kaip subtiliai veikiantys nuodai, kaip infekcija, kuri paveikia visą sistemą. Nublanksta idealai, susilpnėja troškimai bei ambicijos.
Žmogus taip jau sudarytas, kad į jį patekęs blogis paveikia visą struktūrą. Tarp darbo kokybės ir charakterio kokybės yra labai artimas ryšys.
Kiekvienas nebaigtas ar prastai atliktas Jūsų rankų darbas palieka ilgą neigiamą pėdsaką. Nesąžiningai atlikę darbą, Jūs esate jau ne tas pats žmogus, koks buvote.
Mažiau tikėtina, kad stengsitės gerai atlikti kitus darbus, kad Jūsų žodis bus toks pats tvirtas kaip anksčiau.
Mentalinis ir moralinis prastai atliekamų darbų poveikis yra sunkiai įvertinamas dalykas, nes šis procesas vyksta labai iš lėto, nepastebimai. Nė vienas nesąžiningai atliekantis darbą žmogus negali gerbti savęs, o kai išblėsta savigarba, dingsta pasitikėjimas savimi. Kai nebepasitiki savimi, nebeįmanomas jos tobulėjimas, augimas.
Orisono Sveto Mardeno žodžiai

P.S. Ir nors nesu lietuviškos muzikos mėgėja, netyčia išgirdau šią dainą ir ji man laabai patiko. Paaštrinti darganotos dienelės sukurtą nuotaiką siūlau pasiklausyti :)

POKALBIS VIEŠAJAME TRANSPORTE...

2010-10-13T22:26:00.001+03:00

Važiuoju namo. Mėgstu sėdėti prie lango, beveik pačiam gale. Atsisukusi į priekį, į kelią. Matyti kitus keleivius. Tyrinėju Senamiesčio maršrutus. Kai susisiekimas tarp visų reikiamų taškų tiesiog tobulas, mašiniuko man kaip ir nebereikia (juo pas tėvus patenkintas naudojasi mano jaunesnis broliukas, he he).

Taigi... Viduje nėra daug žmonių, kiekvienam užtenka vietos atsisėsti. Matau susikaupusius veidus, rimtus, kažko susimąsčiusius, net kiek rūškanus... Net kiek piktus.

Stotelė. Įlipa dar keletas žmonių. Į šalia manęs esančią tuščią vietą atsisėda smulkutė, pagyvenusi, kiek išbalusi moteriškė. Juodu paltuku, juoda berete.

Priešais, tolėliau, už kokių trijų eilių nuo mudviejų įsitaisęs sėdi senukas. Stebi. Ima plačiai šypsotis. Panašu, kad atpažino manają kaimynę, kuri atsako jam tokia pačia plačia šypsena...

Juodu ima kalbėtis. Kalbasi energingai, linksmai, ir nors kaimynės akių nematau, bet senukas tiesiog švytėte švyti - panašu, kad vienas kitam pasakoja smagių nuotykių kupinas istorijas :)

Niekas negali girdėti, apie ką jie kalba. Tikėtina, kad niekas ir nesupranta - žmonės, pamatę sparčiai ir intensyviai rankomis mosikuojantį senuką tarpais atsisuka pažvelgti, kam skirti tie mostai.

Viską supratę, daugiau nebesižvalgo.

Pasijutau taip, lyg šalia manęs būtų prisėdęs Angelas, nuo beprasmybės atitvėręs ramybės ir džiaugsmo siena... Angelas, rankų mostais laiminantis šitą vargų ir negandų kupiną pasaulėlį... Labanakt, brangieji, tegu aplanko jus nebylūs, tačiau prasmingi sapnai...

Nuoširdžiai,
Edita

SENAMIESČIO GYVENIMO RITMU

2010-10-11T23:00:00.002+03:00

JAU VISĄ SAVAITĘ GYVENU VILNIAUS SENAMIESTYJE!!!

Pasipuošęs tas Senamiestis, rudenėlis nudažė spalvotai visų parko medelių lapus, o šie spyriodamiesi rudens invazijai kratosi tų lapų lyg pakvaišę, versdami kiemsargius gerokai paplušėti... :)

O štai žmonių žmonių - kas vakarą, kas dieną - pilnos gatvikės, lauko kavinės! Šildosi visi, gaudydami paskutinę saulutę - ir aš susigundžiau karšto šokolado atsigerti (pieniškas buvo, laabai saldus ir keliantis ūpą, niam niam..)

Atvirai prisipažinsiu - neįprasta :) Savo namuose neturiu šalia nei vienos parduotuvės (artimiausia - už kelių kilometrų), ką jau kalbėti apie visokias pramogas...

O čia - viskas lyg ant delno!! Pora žingsnių iki parkų, kavinių, restoranų, pro kambario langus matomos Visų Šventųjų Bažnyčios (18 val. vyksta mišios lietuvių kalba), įvairias paslaugas teikiančių įmonių, bankų ir t.t. Galų gale - Rotušės aikštė, Vokiečių g. su visomis joje sutinkamomis mūsiškėmis žvaigždelėmis ir kitais žymiais žmonėmis (jau teko porą pamatyti :p ).

Taigi kad: šalia Rūdninkų aikštės kaimietė Edita, vaikystę kaip beždžioniukė tarp medžių ir krūmų praleidus, įsikūrė :)

Vienatvės ir liūdesio iš pirmo žvilgsnio čia nė kvapo - didžiuliai būriai jaunimo, smagių senukų ir senučių - visi kartu su šypsenom, gražiai ir draugiškai dalinasi Senamiesčio prieglobsčiu :)

Kol kas mažai aplaksčiau, apsukau ratą tik aplink namus, todėl "pristatau" mikliai susuktą filmuką su keletu Rūdninkų aikštės vaizdelių. Toliau pakeliauti dar nespėjau, nes tik įsikūriau ir pripratau. Namie kaip akis išdegus - vis reikia prisiminti, kas kur guli, o naktim atsibundu ir nesuprantu, kur esu, ha ha :))

Ir pabendravimui klausimukas Jums:
- ar esate keitę gyvenamąją vietą (laikinai, ar su visam), o gal tai darote dažnai :) ? Kokių iškyla sunkumų, nesklandumų, ar sunku įprasti naujoje vietoje?
(aš, pavyzdžiui, pirmąją naktį visai nesudėjau bluosto)

P.S. Ačiū, mielieji, vis negaliu atsigauti po Jūsų gražių žodelių ir karšto palaikymo pastarąjį kartą... Šiandien buvo dienelė ne iš geriausiųjų - ir verkiau, ir liūdėjau, bet štai pagaliau radau laiko prisėsti, parašyti naują įrašą, pabendrauti su Jumis ir vėl atsigavau :)

Iki greito,
Nuoširdžiai,
Edita

MALONŪS ŽODŽIAI - saldūs sielai ir sveiki kūnui :)

2010-10-08T15:24:00.001+03:00

Pastaruoju metu turiu visokiausių reikaliukų, ir kartais nebelieka laiko prisėsti parašyti dienoraščio, tad nusprendžiau palikti šią greitą vaizdinę žinutę (labai skubėjau, nes buvo likusios kelios minutės iki atvažiuos vaikinas padėti susidėti daiktus), ir kuria norėjau padėkoti ir padrąsinti visus žmogučius, kurie lankosi mano tinklaraštyje, kurie rašo savuosius, bei pasakyti, kad JŪS - GERIAUSI :)

Mano gyvenime labai paprastas... Toks paprastas, kad ir sugadinti ir pagerinti jį gali net maži kasdieniai įvykiai :)

Kol sirgau, sėdėjau namie, teko labai daug laiko praleisti prie televizoriaus, ir pastebėjau, kad praktiškai bet kurios rimtesnės laidos žiūrėjimas sukelia nepaaiškinamą pyktį - na kodėl gi šitaip... Tai pateikiau kaip pavyzdį, kaip vieną smulkią blogybę iš daugelio. Tad noriu, kad žinotumėte, jog šitas dienoraštėlis man labai daug ką reiškia. Kartu su Jūsų palaikymu jis padeda man visapusiškai augti ir tapti atsparesnei visiems sukrėtimams ir rūpesčiams :)

Čia dar nesutvarkytas, bet greitai bus, youtube vlogas adresu:
http://www.youtube.com/user/editabright?feature=mhsn#p/a

Ačiū, mielieji,
Nuoširdžiai, Edita

RYTINĖ MANKŠTA LOVOJ

2010-10-04T15:53:00.000+03:00

Viens ir du,

ir trys keturi....

Abi kojas aukštyn, letenom prilaikom!!

Ir viens, ir du...

PENKTADIENIS - PASNINKO DIENA

2010-10-01T13:08:00.000+03:00

Foto iš Ispanijos

Ką tai reiškia??

Tai reiškia, kad šią dieną aš susilaikau nuo bet kokio maisto vartojimo.
BET KOKIO!

Na, o jei ko ir užsimanau, tai šliūkšteliu vandens į skranduką, kad neburbėtų be reikalo - juk jam taip pat reikalinga išeiginė :)

Tokiu būdu ne tik pailsini skrandį ir žarnyną nuo nesibaigiančio virškinimo, bet ir išvalai kūną nuo susikaupusių žalingų medžiagų. Šitą "detoksikaciją" galima užbaigti arba vakare (geriausiai daržovėmis, vaisiais) arba kitą dieną ryte - pradedant valgyti kaip įprasta (nuotraukoje - šviežiausių vaisių turgelis Ispanijoje - mmm... ).

Na, o jei dar esi ir katalikas, galima atlikti "generalinį" valymą - daug melstis, susitaikyti su Dievu, skaityti knygas dvasinėmis temomis, kitaip sakant - ir sielą išvalyti nuo blogų minčių, nuodėmių, nuo žemiško pasaulio rūpesčių ir geidulių...

Sveiko ir dvasingo penktadienio!
Edita

Nuo vitaminų iki auskarų :)

2010-09-29T21:52:00.000+03:00

Svarbiausia yra sveikata :) Tą ypač gerai supranti, kai puola visokios ligos. Imunitetui stiprinti sugalvojau įsigyti žuvų taukų. Anot produkto etiketės - tai riebalų rūgščių omega-3, vitamino A ir D šaltinis. Labai naudinga širdies ir kraujagyslių sistemai, kaulams, odai ir REGĖJIMUI (kas man labai aktualu šiuo metu).

Geriu po mažą šaukštelį į dieną. Neskanu, šlykštoka, bet įlašinus citrinos visai visai pakenčiama... Dar karts nuo karto pridedu susmulkintą česnaką ir viską vienu kartu praryju. Brr.. Šitą dalyką paskutinį kartą vartojau vaikystėje :)

Būtų labai įdomu sužinoti, ar Jūs būdami sveiki imatės profilaktinių priemonių stiprinti imunitetui rudenį, žiemą? Jei taip, kokių? :)

O čia .... čia mano naujos gėlytės iš sąrašiuko ties punktu įsigyti sau mielą daikčiuką :)

Auskariukai labai paprasti, švelniai gelsvos spalvos, gan žaismingai atrodantys...

Iš dešinės mano naujieji batai. Su kailiuku viduje, bei surišamu bantuku iš galo. Labai norėjau baltų ir patogių, su kokia įdomia detale. Štai ir turiu :) Iš pradžių pasirodė panašūs į pačiūžas :))

Čiuožinėsiu rudenį po Senamiestį :)

RUDENS DOVANĖLĖS

2010-09-28T01:10:00.005+03:00

Sveiki, brangieji :) Pasiilgau savo virtualios užuovėjos su visomis joje esančiomis gėrybėmis - savo lankytojų bei kitų blogerių rašomų tinklaraščių :) Dėkoju tiems keliems žmogeliukams, kurie nepasididžiavo palikti man po mielą komentarą leisdami pasijusti laukiamai :) Ačiū ačiū ačiū!
Greitai visus komentatorius (ir ne tik) aplankysiu ir pažiūrėsiu, ką gi naujo jums atnešė darganotos rudens dienelės ;)

Uch, atitrūkau iš esmės dėl studijų ir eilinės paskaitų sesijos... Nors per tas kelias savaites spėjau ir pagrybauti, ir pauogauti, ir "pabulviakasiauti" :)

Kas dėl grybavimo, nustebino ne tiek grybų gausa, kiek tragiški jų "namai" Matuizose... Kadangi grybavome būtent ten, vos radome kaip prasibrauti pro miškovežių išdarkytą kelią...

Dar niekada nemačiau šitiek išvartytų medžių! Nelengvas darbas buvo kaip gandrams gimnastikuoti stengiantis prasibrauti po tankumynus...

Padariau keletą nuotraukėlių telefonu (kokybė tad nelabai). Žvelgiant į visa tai regėjosi, lyg visas miškas būtų apsivertęs... Brr... Gaila miško, tikrai gaila, kad tiek daug medelių gamta paaukojo išrovus su visomis šaknimis ir viduriais... :(

Važiavome ir bruknyčių parankioti :) Porą valandų pasikankinę, surinkę porą kibirėlių, metėme tą uogų rinkimą ir išvyką užbaigėme dideliu krepšiu grybų :)) Visi turbūt patyrė, kad tai daug įdomesnis ir malonesnis užsiėmimas. Surinkome gerokai virš šimto baravykų per visus grybavimo seansus.

Verta pasakyti, kad grybauti yra viena, o ruošti žiemai - visai kas kita... Mano didžioji kulinarė mama kone prakeikė tuos grybus po daugybės valandų buvimo virtuvėje, perrinkinėjimo, plovimo, virimo, marinavimo ir t.t.. :))

Bulviakasis buvo neįprastas todėl, kad vargiai prisimenu save rankiojančią bulves trumpais marškinėliais.. Buvo tikrai labai šilta ir smagu...

Kita vertus, gal ir nelabai :)) Po visų gamtos dovanų "sėmimų" štai jau ketvirta diena kaip guliu lovoje... Geras kelias savaites tupėjo manyje toji velnio infekcija, kol nutarė pasisveikinti.

Kaip karštai pasisveikino - "išmatavau" užužvakar net iki 39 laipsnių! Lyg to būtų maža, sudaužiau matavimo priemonę ir vos neapsinuodijau gyvsidabriu, nes apsvaigus nuo temperatūros ir antibiotikų sumaniau pasilenkti pakelti rankomis išsibarsčiusius "sidabrinius rutuliukus"... Gerai, kad laiku atsitokėjau ir pasitraukiau atsinešti šluotos su semtuvėliu...

Uf, tikiuosi greitai pasveikti (jau daug geriau), ir grįžti į aktyvų gyvenimą be gerklės skausmų, temperatūrų, kosulių bei, žinoma - įgytu imunitetu ateinančiai žiemai :)

Atsisveikindama palieku pasiklausyti Norah Jones gražios ramios baladės :) Uj, pirma valanda nakties, einu miegučio...

P.S. Kiek pakeičiau tinklaraštį - įtraukiau turinio juostelę viršuje, kad būtų patogiau susirasti ir archyvuoti įrašus ;)

Labanakt ir iki...

Nuoširdžiai,
Edita

SAVAITĖS "MISIJA"

2010-09-01T21:52:00.005+03:00

Taip lengva įprasti koncentruotis tik ties reikalais ir problemomis. Ties negatyviais jausmais - neapykanta, nusivylimu, vienatve, netikrumu, tuštuma, naštomis. Kokios rūšies jos bebūtų...

Leidžiame užvaldyti savo gyvenimą šiems priešams, kuriuos vadinu šėtono įrankiais. Įsipainioję į jo pinkles neretai pamirštame, kas visumoje yra gyvenimas. Pamirštame, kokią reikšmę jame turi Dievas ir malda, tikėjimas, supanti aplinka, gamta... Pamirštame, kad iš esmės takelis, kuriuo žingsniuojame yra sausas ir švarus, ir tik kartais jame pasitaiko kokia šiukšlytė ar balutė. Šiukšlytes surenki, balutes apeini ir vėl viskas ok. Argi ne taip?

Taip taip, tu tai žinai, aš tai žinau, kai kurie iš jų irgi tai žino :) Supratimas - didelis žingsnis į priekį, neneigsiu. Bet net ir šiems laimingiesiems pažvelgus atgal, kai kada gali pastebėti vis tą patį išsišiepusį velniuką, iš pasitenkinomo trinantį rankas... Na čia dabar? Kodėl?

Ogi todėl, kad ne tik neigiamas požiūris į gyvenimą, bet ir kasdienis nuobodulys yra tiesus kelias į pragarą.

Šliaužiame, tempiamės... Ateina permainos, džiaugsmai - gerai. Neateina - ir tegu. "Juk vistiek sulauksiu". Žinoma sulauksi! Tačiau nepamiršk, kad pertraukos, tarpai tarp tų permainų gali būti žiauriai ilgi... O laikas nestovi vietoj! Šiandien suvokiau, kad negyvenu tūkstantmečio, kad galėčiau be sąžinės priekaišto praleisti laukines pakelės gėlytes, vis laukdama, kada man įteiks puokštę rožių! Atgal aš niekada nebegalėsiu sugrįšti ir praleistųjų surinkti! NIEKADA! Pagalvok, galbūt ir tu iš tikro neskrendi kaip supermenas dydvyris gyvendamas savo tariamai turiningą gyvenimą, o tik velnias neša tave tolyn pasmeigęs ant savo šakių? ;)

Taigi. Čia mano laukiniai, mažyčiai, trapučiai, paprastučiai "žiedeliai", kuriuos ketinu nurinkti šią savaitę. Dėl įdomumo kai tik kokį turėsiu saujoj, uždėsiu riebų pliusiuką!

+ 1 žiedelis - su savim nešiosiu mažą TERMOSĄ. Jeigu teks kažko laukti, giliai atsikvėpsiu ir su pasimėėėėėgavimu įtrauksiu šiltą gurkšnelį arbatos...

+ 2 žiedelis - užsidegsiu visas žvakes, kiek turiu ir jų apsupty paskaitysiu BIBLIJĄ.

+ 3 žiedelis - sušlapsiu kur nors po lietum :)

+ 4 žiedelis - kai prireiks keliauti ten, kur nėra itin malonu, galvosiu, kad myliu kiekvieną pakeliui sutiktą žmogų ir momentaliai surasiu tam priežastį, pvz. - "myliu ją, nes man patinka jos garbanėlės aplink veidą; myliu šitą vyruką, nes patinka jo lagaminas, myliu tą moterėlę, nes ji puikiai švarina grindis" ir t.t. :)

+ 5 žiedelis - užrašų knygelėje nupiešiu ANGELĄ :) (kaip seniai piešiau - košmaras!)

+ 6 žiedelis - būdama mieste stebėsiu debesis ir kiek akys užmato kreipsiu žvilgsnį į TOLIUS, kuo mažiau delbdama jį į grindinį.

+ 7 žiedelis - atsikėlus ryte prieš veidrodį pasakysiu, jog esu gražus žmogus.

+ 8 žiedelis - apkabinsiu, išbučiuosiu savo brangųjį vyruką ir padėkosiu, kad LABAI dėl manęs stengiasi.

+ 9 žiedelis - darbo vietoje pastatysiu mažą KAKTUSĄ ir į spyglius įsmeigsiu užrašiuką - "Mano darbas - pats geriausias".

+ 10 žiedelis - nusiųsiu mielą SMS žmogui, kurio seniai nemačiau.

+ 11 žiedelis - nupirksiu kokį dalikėlį - veidroduką, žaismingą žiedelį, pakabuką, šalikėlį - ką nors jaukaus ir nebrangaus.

+ 12 žiedelis - Dievo žodis sako: "Jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos" (Rom 12:20), todėl....pasimelsiu už žmogų, kuris kadaise mane įskaudino...

Oho, pastebėjau, kad mintys šioms "gėlytėms" liejasi laisvai ir taip galiu prigaminti tiek punktų, kad nebegalėsiu jų aprėpti :)) Šypsausi dabar. Nuostabus dalykas, nieko ypatingo nereikalaujantis, bet verčiantis tiesiog pasidžiaugti būtimi. :)

P.S . Šiandien man labai patikęs Bernadetos įrašėlis - Mokausi klausytis… O išgirsti? Ji perskaityti tiesiog būtina! :)

Kvapnaus kelio!

Nuoširdžiai,

Edita

VIENAS MURKIUS, KITAS - MORKIUS :) (video)

2010-09-01T00:22:00.000+03:00

Ar kada teko regėti tokią "aistrą" :D ?

Katinas Basius įtartinai patenkintas naujuoju kolega...

...kuris kada nors užaugs tiek, kad bus dvigubai didesnis už savo "meilužį" ir tolimoj ateity baigs dienas triušienos pavidalu...

Savaime suprantama ilgaausio kol kas tas faktas nei trupučio nejaudina ir netemdo džiaugsmo skanaujant morkytes...

P.S. iš tikrųjų - jei norite sveiko ir žvilgančio kailio, įsidėmėkite pavyzdį ir valgykite kuo daugiau šviežių daržovių... Morkyčių, agurkėlių, pomidoriukų, salotų, graužkite česnakus - ko jau ko, bet rudenį ir žiemą mums labai trūksta vitaminų :)

Linkiu stiprybės ir sveikatos kiekvienam lankytojui,
Edita

PASKUTINĖS VASAROS AKIMIRKOS IR NEDIDELĖS UŽMAČIOS

2010-08-30T17:33:00.008+03:00

Trakai

Pasidalinsiu kukliu vasaros fotoreportažu ir papasakosiu šį bei tą iš savo artimiausių planų rudeniui. Mažytė mišrainė. Visiems, kam tik įdomu, he he :)

Plaukdama "miksavau" vandenuką

Dievaži, negaliu patikėti, kad vasara jau baigėsi!! Taip norėtusi ją dar kokį mėnesiuką pratęsti... Deja... Jau už poros dienų pasidabinęs lapų vėduoklėm rudenėlis....

Vis pasigirsta spėliojimai, kokia gi žiema mūsų laukia :)

Liaudies išmintis sako, kad saulėtas su griaustiniais rugsėjis pranašauja daug sniego žiemą, o žemę apklojantys voratinkliai – gerą orą.

Rugsėjo mėnesį krintančios žvaigždės buria artėjančias rudens liūtis.

Jei putinas, šermukšnis pilnas uogų, o ant lazdynų – daug riešutų, ruduo bus šlapias, žiema šalta.

Jis didelis, bet ir mūsų valtelė
ne prastesne...

Sukaitęs atvykimas į Palangos viešbutuką.

Kokios žiemos norėtumėte??

Aš norėčiau tikros, geros žiemos :) Ne, ne įniršusios, šaltį siundančios raganos, o minkštos snieguotos bobulės su švelniomis pūgomis. Už lango ;)

Duncė norėjo, kad ir ją

pasiimtume prie jūros :(

Na, o rudeniui visų pirma norėčiau įsigyti rubelių - tai planas Nr.1

Kiek ir ko įsigysiu, būtinai papasakosiu ir parodysiu. Nieko konkretaus, ko norėčiau ir kokio stiliaus, dar nesu sugalvojusi, bet viena tikrai žinau - tai nebus tradicinis stilingasis juoda-pilka garderobas. Ir eina velniop tos mados (atsiprašau už išsireiškimą, bet..).

Bet... ruduo ir žiema jau patys savaime yra pilki mėnesiai, tamsūs, niurūs, todėl man norisi praskaidrinti tą pilkumą intensyvesniais spalvų tonais. Jeigu tokių rasiu :) Drabužiai man turi kelti nuotaiką. Ir visai nesvarbu, ar būsiu madinga ar stilinga. Fe! :)

Rožytės Palangos Botanikos sode

Nr. 2. Batai. Tik šįkart aukštos pakulnės nebenoriu. Noriu patogių, rudeninių batelių, su kuriais neslysčiodama galėčiau smagiai šlepsėti tiek per sniegą, tiek per darganą. Kadangi sugebu greitai ir daug vaikščioti, reikės pasieškoti tikrai gerų...

Nr. 3. Mokslai. O taip, ketvirtas kursas - ne juokai. Jau iškuopiau ir atlaisvinau visus stalčius, nusipirkau sąsiuvinių, pieštukų, tušinukų, trūksta tik kalendoriaus. :)

Kokie gražūs šitie akmenys..

Mes ir Palangos tiltas

Pertvarkiau kambarius (nežinau ar šito prireiks - žiūrėti ketvirtą punktą), ir perstačiau viską itin praktiškai.

Mėgstu, kai visi dalikėliai būna po ranka ir nereikia bėgioti iš kampo į kampą siekiant susitvarkyti tiek save, tiek visus kitus reikalus. Esu kiek pedantiška ;)

Nr. 4. Vienas svarbiausių - sesijai ketinu iškeisti savo gyvenamąją vietą į Vilniaus Senamiestį.

Dar reiktų pasitarti su vienu labai svarbiu žmogumi dėl šito, tačiau manau nesklandumų neiškils, nes ketinu kiek įmanoma pasitarnauti mainais už laisvę, erdvę bendravimui, mainais už tos vietos ramybę ir grožį, mainais už komfortą ir tam tikrą galimybę savirealizacijai.

Be galo šito laukiu, kai tik tai įvyks, būtinai parašysiu, kaip sekasi. Gal iš dabar skaitančių yra kas gyvena šioje vietoje? Vėlgi - mainais už gerus patarimus, kur Senamiestyje galima turiningai praleisti laisvalaikį pavaišinčiau skania kavute, he he ;)

Nr. 5. Regėjimas. Ne taip seniai apie tai rašiau ir jau galiu tvirtai pasakyti - imsiuos savigydos paryškinti savo pasaulėlį.. Ką tas domins - smulkmenos artimiausiu metu ;)

Yra ir daugiau planiukų rudeniui, tačiau kai kuriais tiesiog negaliu kol kas pasidalinti (galbūt jie nėra labai realūs), o kai kurie nėra labai reikšmingi. O kai kurie turbūt dar išaiškės :)

Smagios savaitės pradžios, sėkmės ir iki greito,

Edita :)

KAIP KATĖ MEDŽIOJO TIKRĄ VAIDUOKLĮ...

2010-08-24T20:57:00.000+03:00

Unikalūs kadrai, užfiksuoti naktinio matymo kamera, kuomet įkyri, (tik aukai užčiuopiamai atrodanti) šmėkla kėsinosi lyg

jautį Koridoj nudurti mano katę, apžioti jos nosį ir nutraukti ausis... Brr!

Kadangi tokie įvykiai labai retai pasitaiko nuobodžioje Duncės kasdienybėje, nutariau susukti atminimui trumpametražį filmuką...

Smagaus vakaro ir geranoriškai nusiteikusių vaiduoklių :)
Edita

VAKARYKŠTĖS AUDROS "DOVANA"

2010-08-23T21:30:00.003+03:00

Gili naktis. Neapsakomu stiprumu šniokščia lietus...

Vienintelė mano pastogė - medis, po kurio tankiomis šakomis glaudžiuosi. Menka paguoda. Genamas vėjo vanduo tiesiog kiaurai veria mano rūbus, permerkdamas kiekvieną siūlą, stingdančiu šalčiu paliesdamas ir šiurpindamas kiekvieną odos ląstelę...

Akimirką aklina tamsa pavirsta į balčiausio baltumo dieną. Aštriais liežuviais skrosdamas dangų, plyksteli žaibas. Horizonte pasimato gudūs toliai. Tankūs krūmai ir medžiai šalimais, į visas puses vartomi pašėlusio vėjo. Lietus pilte pila lyg norėdamas išversti mane iš kojų. Pasigirsta trakštelėjimas tolimais, sekundės greičiu virsdamas dundesiu, pasibaigdamas ausis užgulančiu sprogimu. Regis visai čia pat, tik per plauką..

Galbūt tai didingiausiais ir siaubingiausias griaustinis mano gyvenime.

Valanda pavirsta į amžinybę. Smarkūs, kumščiuojantys veidą lietaus lašai kartu su ašarom bėga viena srovele palei nušalusius skruostus, sustingusį smakrą. "Kad nors ką užvalgyt, koks alkis, kaip šalta, ką rytoj..." iš mano lūpų išsiveržia drebantis šnabždesys.

Pati savęs nebegirdžiu.. Bet koks gi skirtumas.. Dantys kalena nuo šalčio taip, kad nebeišgaliu tarti nė žodžio. Susigužiu į kamuoliuką, atsiremiu į savo vienintelės pastogės kamieną, pasiduodu siaučiančiai stichijai.. Kūną užlieja keistas karštis, galva švelniai apsvaigsta... Koks skirtumas.. Galbūt rytojaus jau nebebus..

Vakar vakare stebėjau labai stiprią audrą... Sėdėjau prie lango apsisiautus šilta kaldryte, užsidegus silpną žvakutę. Buvo taip šilta ir jauku. Gera.. Leidau mintims skraidžioti, ir vaizduotė atskraidino man būtent tą vaizdinį, kurį ką tik perskaitei...

Kai pagaliau nukiūtinau į lovą ir užmerkiau akis miegui, jaučiausi kiek sutrikus, bet kartu....

...tokia turtinga, tokia dėkinga už tai, kiek daug visko turiu dabar gyvenime..

Labos nakties, šiltų sapnų ir jaukių patalų,
minkštos pagalvės ir meškiuko glėbyje, he he :)

Edita

MAXIMOS RUTULIUKAI

2010-08-17T23:19:00.001+03:00

Maximoje nugirstame pardavėjų pokalbį...

- Vakar duodu rutuliukus, o jis man burba:
"Nereikia! Nereikia man šitų.
Vos dantų neišsilaužiau"

Juokas juokais, o vis dėl to nederėtų skubėti jų atsisakyti ar mesti šiukšlių dėžėn :) Pasirodo rutuliukų būta ir kosmiškai stebuklingų.. (wow!)
Radę tokius rutuliukus su Maximo logotipu, pasak organizatorių, jau laimėjote:

- juodas rutuliukas - 1 kelionė 4 (keturiems) asmenims į ,,Warner Bros“ parką Madride (mielai dar kartą Ispaniją aplankyčiau);
- geltonas rutuliukas - 2 (du) bilietai į 2011 m. Europos krepšinio čempionato, vyksiančio Lietuvoje, rungtynes (šituo vyrus pradžiuginčiau);
- raudonas rutuliukas - 50 Lt (penkiasdešimt litų) vertės MAXIMOS dovanų čekis (? gaila, negalima padengti vairuotojo teisių keitimo išlaidų...).
http://www.maxima.lt/akcijos/rutuliukai/akcijos-salygos/

Tiesa, turėdamas laiminguosius dar turi prisiregistruoti Maximos puslapyje ir sulaukti skambučio.
Tikėkimės ne iš kosmoso? Nesinorėtų taip ilgai rymoti...

Sėkmės!! :)
Azartiškoji rutuliukų kolekcininkė,
Edita

DĖMESIO: IEŠKAU BLOGERIO

2010-08-17T13:15:00.001+03:00

Mielieji, reikia jūsų pagalbos, neabejoju, kad atsiras žmonių, pažįstančių blogerį, rašiusį apie pratimus akims.

Reikalas tas, kad noriu rimtai užsiimti savo akytėmis. Pastaruoju metu jos labai pavargsta nuo skaitymo, kompiuterio, kontaktiniai lęšiai jas dar labiau alina :(.

Prieš valandikę man tuom pasiskundus, pažįstamas užsiminė, kad yra pratimų, kurie ne tik pailsina akis, bet ir pagerina regėjimą! Minėjo matęs rusišką knygą, kurios pavadinimo ir autoriaus... neprisimena, ha ha :)

Prieš pusę metų (o gal ir daugiau), buvau atradus blogerį, kuris rašė šia tema, bet kadangi nebuvau itin susidomėjus ir apskritai suabejojau, ar tai veikia, tą puslapį... pamečiau! Šiandien susiėmiau jo ieškoti, bet blogeriai.net paieškos sistema apie jokias akis ar pratimus išvis nežino (o gal aš ką blogai darau, kas ten supaisys). Kiek pamenu, tas puslapis buvo su gražiomis iliustracijomis ir išsamiais tų pratimų išaiškinimais...

P.S. Priimsiu ir kitokius pasiūlymus, puslapių nuorodas, kur nurodyta tikrai efektyvi regėjimo pagerinimo programa (pavieniai nelabai domina). O gal kas nors jau yra tai išbandęs? Tuomet laukiu atsiliepimų mano pasiryžimui sustiprinti, he he :)

Iš anksto dėkoju už pagalbą! :)

Geros dienelės,
Edita :)

SEKMADIENIO MINTIS PAMĄSTYMUI

2010-08-15T20:43:00.001+03:00

"Mano biologinė mama manęs atsisakė dėl to, kad taip norėjo mano tėvas. Tokiu būdu atsidūriau Kauno vaikų namuose, o vėliau buvau įsūnytas. Kažkuria prasme... Dėl to, kad ji mane paliko... gavau šansą į geresnį gyvenimą: normalią vaikystę, mokyklą ir net baigiau VPU. Tad kažkuria prasme esu dėkingas, kad ji mane paliko, o nepasiliko auginti pati, nes kiek žinau... ji neturėjo nei lėšų, nei vidinių galimybių mane užauginti tuo, kuo esu dabar. Vien tik, kad moteris pagimdo vaiką... dar nereiškia, kad ji gali jį/ją užauginti ir duoti laimingą gyvenimą"

Komentaras atrastas Delfyje, Autorius - Juozas Malickas,
2010 08 05 18:26.

Sugraudino mane šie nuoširdūs žodžiai. Žmonės taip skuba nuteisti vieni kitus, neatsižvelgdami, kad galimybės ne visų yra vienodos...

Ir nepagalvodami, kad tam tikrais atvejais tai, kas iš pažiūros atrodo smerktina, visumoje yra teisinga.

Edita

LAIMINGA ŠUNIUKŲ ISTORIJOS PABAIGA

2010-08-14T20:31:00.000+03:00

Taip, jums turbūt gerai žinomos istorijos apie penkis šuniukus (turėjusios atgarsį net Džiugo 666-oje blogoramoje!) pabaiga :) Šiandien galiu ramiai atsikvėpti, nes padovanojome paskutinį šuniuką :)

Kai sulaukėme skambučio, labai pergyvenau ir su nerimu laukiau susitikimo. Galvojau, kad tik mažutė patektų į geras rankas... Vežamas į sutartą vietą, šuniukas baikščiai dairėsi pro langą, tarsi klausdamas, kurgi mes jį norime palikti? Tai buvo bjauri akimirka - buvau prie jos prisirišus ir buvo skaudu, kad jau niekas nebelakstys sode, nevartys visko iš eilės, neišdykaus, nebegalėsiu glamžyti to šilto kamuoliuko.

Nusprendžiau - pamatysiu abejotinos išvaizdos žmogėną, jokiais būdais jos neatiduosiu.

Toli gražu :) Mus pasitiko visa krūva besišypsančių žmonių - vyras, žmona, vaikučiai.. Vos išlipę, bėgte pribėgo prie mūsų, ėmė šuniuką glostyti, myluoti ir dalinti komplimentus - koks gražutis, koks mielas, draugiškas!

Moteriškė spindinčiomis akimis paėme ją ant rankų ir prisipažino taip mylinti šunis, kad laikytų jų nors ir šimtą, ha ha :) Tiesa, pasakė, kad vežasi pas senelius, kurie neseniai neteko augintinio, tačiau tuojau užtikrino, kad "tėvelis gerai ja pasirūpins". Tuo tarpu mūsų našlaitėlė jos rankose pasidarė drasesnė, vizgino uodegytę, siekė lyžtelti ir atrodė labai patenkinta :)

Buvau neapsakomai laiminga, kai juos visus pamačiau - lyg akmuo nuo širdies nukrito, nes supratau, kad šuniukui labai pasisekė :) Tokie nuostabūs, nuoširdūs ir geraširdžiai žmonės - linkiu šiai gražiai šeimai visokeriopos sėkmės ir laimės!!

P.S. Didelis dėkui Remigijui ir jo sesei už pagalbą platinant skelbimus! :)

Nuoširdžiai,
Edita

AR IR JŪSŲ KATINAS TAIP DARO? :)

2010-08-10T19:40:00.005+03:00

Žiūri, žiūri, šypsaisi ir mąstai - kokie vis dėl to vienodai "intelektualūs" tie mūsų kačiukai :))

P.S. Verta paminėti, kad šis "augintinis", sprendžiant iš 16 mln. peržiūrų Youtube bei atidarytos parduotuvikės http://www.simonscat.com// neša savo šeimininkui ne tik nuostolius :)

Šauniai gi prasisuko tas Saimonas, ką...

LINKSMASIS TESTAS

2010-08-09T14:19:00.000+03:00

Prajuokino mane Mindaugas su savo "galvolaužiu" :) Cituoju:

"Šio galvolaužio kiekvienas klausimas turi vieną teisingą atsakymą, vieną nelabai teisingą, trečias atsakymas – nelabai atsakymas, o po kiekvienu likusiu atsakymu – paslėpta po Ketanov tabletę. Išsprendusiems teisingai – kelionė su Žaku Ivu Kusto į „Titaniką“, išsprendusiems neteisingai – kelionė „Kursku“"

Gal kam pavyks paspręsti? :)

Nuotaikingos dienelės,
Edita

VĖLAUS VAKARO MINTIS

2010-08-08T23:56:00.002+03:00

"Žmonės nesikeičia, kai jaučiasi patenkinti.
Jie keičiasi tada, kai tokio gyvenimo jiems gana. Kai viskas gerai, esame linkę elgtis kaip įprastai. O skausmas verčia mus padaryti lemtingą posūkį. Įskaudinti mes galiausiai pasirenkame."

Tomas Raskas, Rendis Ridas,
San Diego Universitetas

Saldžių minkštų patalų, labanakt!

Edita

DOVANOJAMAS ŠUNIUKAS :)

2010-08-07T17:16:00.002+03:00

Vieną kartą jau pasakojau istoriją apie rastus penkis šuniukus ir apie tai, kad keturi jau išdalinti pagal pirmąjį skelbimą. Šiandien vėl įdėjau skelbimą likusiajam šuniukui, todėl dėl visa ko paskelbsiu ir čia - gal kas nors panorės :)

Štai mūsų gražuolė:

Prisipažinsiu - liūdna bus atiduoti šią puikią kalytę. Tokia draugiška, linksma, guvi, energinga ir protinga. Žaidžia, išdykauja ištisom dienom, bet jau supranta, ką reiškia žodis "negalima" :)

Spėjome prisirišti prie jos... :( Tačiau negalime laikyti ketvirto šuns (!).

Ir video (filmuota, kai šuniukas dar buvo mažesnis ir drovesnis):

Gal reikia pas močiutę į kaimą? Gal žinote žmonių, kurie ieško sargo? Gal patys norite gyvūnėlio? Tikrai nesigailėsite - šuniukas tiesiog nuostabus!

Kreiptis: gabriel.smile@live.com
Edita

ROMANTIŠKOS IDĖJOS JUDVIEM

2010-08-05T18:32:00.011+03:00

(pradžia)
Kas pasakė, kad romantika būna tik filmuose?

Tušti plepalai :) Turiu keletą visai neblogų idėjų, kaip galima paįvairinti santykius, kad jie netaptų nuobodūs, monotoniški ir labai nuspėjami. Skirti daugiausiai vyriškajai giminei, tačiau juk galima ir pačioms imtis iniciatyvos...

Tiesa, tie, kas ieškos kažko išskirtinio ir perdėm originalaus ar prabangaus galbūt neatras čia to, ko ieško... Išrašiau labiausiai patikusias idėjas.

PRIMENU: Pradėti galima nors ir šiandien! Man tai patiktų! Kuri mergina neliktų maloniai nustebinta tokios staigmenos?? Kuriai nereikia dėmesio ir mielų niekučių?
Nepažįstu tokių :)
Beje, sąrašas NĖRA BAIGTINIS. Jeigu žinote ar turite kitokios patirties, nei kad išvardinti būdai, būtinai papildysiu savo įrašą ir Jūsų įdėja ;)
TAIGI:
1. Lietingą šiltą vasaros dieną eikite kartu pasivaikščioti: pamirškite lietaus apsiaustus ir lietsargius! Paimk ją už rankos ir bėkite per gatves, mėgaudamiesi šiltu lietumi ir saldžiais šlapiais bučiniais. Parbėgę namo, nueikite kartu į dušą, išgerkite karšto šokolado (geriausiai priešais židinį).
2. Kai tavo mylimoji kažkur išvyksta, pasakyk, kad dėl jos labai jaudiniesi. Taip labai, kad nusamdei jai asmens sargybinį. Įteik mažą pliušinį meškutį :)
3. Slapta įdėk į bagažinę daug helio pripildytų balionų. Pasiimk ją ir pasakyk, kad važiuojate pasivažinėti. Nuvykite į kokią gražią vietelę, geriausiai į atvirą, kur atsivertų ištisas horizontas. Kai sustosite pasigrožėti apylinkėmis, paprašyk jos paduoti tau švarką iš bagažinės ;)
4. Ypatinga proga nupirk jai puokštę didelių rožių - vieną pridėk netikrą, iš plastiko.
Pridėk prie jų kortelę su užrašu: "Mylėsiu Tave iki tol, kol nuvys paskutinioji rožė..."
5. Atsisveikindamas įteik jai dėžutę, kurią ji atidarytų namuose. Įdėk į vidų masažinio aliejaus ir parašyk:
"Puikiausias pasaulyje masažuotojas.
Esant reikalui skambinti: (tavo tel nr.)"
6. Padovanok jai stilingą rankinį veidrodėlį. Pridėk kortelę su užrašu:
"Šiame veidrodyje pamatysi gražiausios pasaulyje moters atspindį"
7. Paimk jos šiuo metu skaitomą knygą ir per visą puslapį, kuriame ji baigė skaityti pabraukyk raideles, kurias kartu sudėjus ji gautų, pvz, tokį užrašą:
"Mieloji Raminta, aš tave myliu"
8. Išsiųsk jai į darbą gėlių puokštę. Tai nėra taip brangu bei tikrai verta bendradarbių dėmesio - "nuo ko gi jos, nuo ko?"
9. Jeigu mylimoji turi augintinį, pirkdamas jai dovaną, pridėk dovanėlę ir pastarajam :)
10. Jeigu ji grįžta iš darbo vėliau, nei tu, rask dėžutę, į kurią sudėk jos mėgstamus daikčiukus: šokoladą, žolelių arbatą, sausainiukų, užklijuok širdelę, ant viršaus užrašyk "Skanaus, brangioji" arba "Jūratės saldi vėlyva vakarienė" ir padėk pastebimoje vietoje.
11. Po sunkios ir nervingos jos darbo dienos... Išprausk ją nuo galvos iki kojų karštoje vonioje :)
12. Jeigu turi mp3 playerį, įsidėk ausinuką sau ir jai bei pasidžiaukite privačiu šokiu viešoje vietoje :) Arba tokioje vietoje, kur niekas paprastai nešoka :)
13. Jeigu automobilyje turi atlenkiamą veidrodėlį keleivio pusėje, parašyk kortelėje "Aš tave myliu" ir užlenk jį kartu su rožės žiedlapiais. Bevažiuojant pasakyk jai, kad ji išsitepė. Kai brangioji atlenks veidrodėlį, patirs smagų "dušą" :)
14. Kaip visada pakviesk ją pasivaikščioti. Pasiimk su savimi kuprinę į kurią įdėk: braškių, vynuogių, kivių, bananų, sausainių, sūrio, keletą sumuštinių. Butelį šompano arba vyno, dvi stiklines. Kai ji paklaus, kas kuprinėje, pasakyk, kad pledas pasėdėti.. Bevaikščiojant paklausk, ar norėtų užkąsti.. Ištrauk viską iš kuprinės. Paskutinis ištrauktas turi būti šompanas :)
15. Jeigu tavo draugė turi ilgus plaukus, nepatingėk pasisiūlyti jų pašukuoti (geriausiai prieš miegą, pvz, po vonios)
16. Nusipirkite aitvarą ir laidykite jį vėjuotą dieną!
17. Valentino dienai nupirk jai apyrankę iš mažiausiai 14 karoliukų. Nuimk tuos karoliukus ir pirmas 14 vasario dienų leisk jai "atrasti" po vieną karoliuką.
18. Pasodinkite kartu medelį per savo metines ir kasmet minėdami sukaktuves ateikite prie jo išgerti šompano.
19. Suraskite naktiniame danguje dvi žvaigždeles ir pavadinkite savo vardu. Kaskart sutemus ieškokite tų dviejų žvaigždžių :)
20. Organizuok pasiskraidymą oro balionu. Nepamirškite butelio šompano :)
21. Padaryk draugei nugaros, pečių, galvos masažą.
22. Nusipirkite knygą, kuri patiktų abiems ir prieš eidami miegoti, paeiliui paskaitykite po skyrių.
23. Nupirkęs šokolado dėžutę, prieš įteikdamas įdėk kortelę su maloniu užrašu.
24. Kai esate kompanijoje draugų, nepatingėk pagirti savo partnerę: pvz: "Mano mieloji puikiai gamina"
25. Išsinuomokite dviratį - tandemą - ir važiuokite kartu pasivažinėti!
26. Pasiimk savo vaizdo kamerą ir vaizduok žurnalistą :) Sukinėkis aplink draugę ir filmuok ją. Klausinėk jos klausimų, kurių žurnalistai paprastai klausinėja žymių žmonių ar žvaigždžių :)
27. Užsakyk ir padaryk dvejus marškinėlius. Užrašyk ant jų: pavyzdžiui - MEI - ant vienų šono, LĖ - ant kitų šono, kad jums kartu vaikštant šie užrašai susilietų į vientisą frazę.
28. Pasidaryk "bilietus" - įrašyk filmo pavadinimą, seanso laiką, vietą, kainą - pvz "du bučiniai prie įėjimo" ir įteik jai dieną prieš tai. Nusipirk popcorno, šokolado, šompano. Vakare pasimėgaukite namie puikiu filmu.

29......................................................... (tavo pasiūlymas)

O čia aš ir MŪSŲ piknikas Botanikos sode.

Šeštadienis tądien buvo tikrai puikus - skaniai užvalgėm ir pasigrožėjom besifotografuojančiais jaunavedžiais. Tiek daug ryškių vestuvių vienoje vietoje nebuvau mačiusi, ha ha!

P.S. Labai noriu padėkoti visiems ankstesnio įrašo komentatoriams už nuoširdžius ir išsamius komentarus. Net neįsivaizduojate, kaip (pabrėžiu)kiekviena nuomonė padeda plačiau pažvelgti į situaciją... Ačiū! Linkiu gero savaitgalio!! :)

Edita

KAI VYRAS DAIROSI Į KITAS...

2010-08-04T13:26:00.005+03:00

Galima sakyti tai tam tikras tęsinys mano ankstesnio įrašo pavydo tema :) Iš anksto apgailestauju, jeigu kartais įžeisiu stipriąją lytį savo samprotavimais. Nesu ekspertė, bet ... pakankamai ilgai stebėjau vyrų elgesį, kad galėčiau padaryti šias nemalonias išvadas. Tačiau perspėju: tai tik mano nuomonė ir Jūsų teisė su ja sutikti arba ne. Malonaus skaitymo :)

Tai scenarijus tipiškos moteriškos reakcijos, kurią pastebėjusi esu ne vieną kartą, o be to - pabuvusi abiejose barikadų pusėse :) Galbūt kai kurios moterys tai išgyvena ne taip audringai, bet jei vyras turi tokių polinkių, bet kuriuo atveju jos kažką jaučia. Kartais tie jausmai bei užgniaužtas pyktis iš pažiūros "dėl nieko" gali gerokai apkartinti ne tik pasimatymus, bet ir visą gyvenimą... (!)

Taigi, mielos damos, klausimas pirmiausiai Jums - ar yra tekę šitaip jaustis?
Situacija:"Tu visą vakarą puoši save nuo galvos iki kojų: nepriekaištingai daili suknelė, išryškinanti tavo stulbinančią figurą, vakarinis makiažas, įrėminantis nepaprastai gražias akis, iki smulkmenų sutvarkyti nagučiai, žvilgantis kūnas, kvepiantis prancūziškais kvepalais. Atrodai sau tobula! Tavo nuotaika tokia pakili, kad net neabejoji: "Jis visą vakarą neatitrauks nuo manęs akių!"

Pagaliau ilgai laukta akimirka - judu susitinkat, jis godžiai tave stebi. Jo žvilgsniai ir komplimentai tiesiog nuskraidina tave į aukštybes! Judu keliaujat į jaukią vietelę romantiškai praleisti laiko: restoraną, kavinukę, vakarėlį. Laiko, kuris skirtas tik judviem. Vakaro, kuris privalo būti nepakartojamas.

Ir kas nutinka? Ogi visas šitas gėris tęsiasi iki kol staiga šalimais išdygsta gerokai už tave jaunesnė krūtinga gražuolė, kuri kėsinasi įsitaisyti netoli jūsų. Nedelsiant pasisuki stebėti savo vyruko elgesį. O jis? O kaipgi - atidžiai skanuoja "įsibrovėlę" tuo momentu skersai išilgai! Nejaukiai pasimuisto, pamatęs tavo keistą žvilgsnį, bet pasimatymo metu ir toliau vogčiomis klaidžioja "į tą šoną" (!). Ar į kokį kitą šoną, vos užėjus naujam "masalui"...

Iš aukštybių krenti kaip pamuštas paukštis: pradedi savimi nepasitikėti, atsiprašai į damų kambarį, kurio veidrodyje sau atrodai tikra kaliausė - trokšti isteriškai sprukti iš tos vietos, užvertusi makaronų lėkštę tam "kiaulei" ant galvos ir amžiams pasiuntusi jį velniop..

Pala... Bet juk tu ne tokia! Šaltakraujiškai nuryji visą kartėlį ir ramini save: "Tai kvaila, kas čia tokio - juk jis normalus vyras, taip juos gamta sutvėrė, kad nuolat laksto paskui sijonus". Todėl perkeli visas strėles į tą merginą (kad tik toji bjaurybė dingtų iš čia), kone trokšdama, kad jos būtų tikros ir dar užnuodytais galais."

Šiukštu nesakau, kad visi vyrai TOKIE. Nesakau, kad nėra ir vyrų, kurie nesielgia ir dar blogiau - manau tai yra pats švelniausias variantas, tačiau net ir tai -

NEPAGARBUS ELGESYS!Nepagarbus ir negeras elgesys tiek prieš žmoną, tiek prieš merginą. Būdamas su savo moterimi, vyras privalo atsispirti bet kokiai pagundai spoksoti į kitas. Ir negali būti čia jokių išlygų! Jeigu ne, kyla klausimas, kodel? Gal kažkas negerai? Juk visas dėmesys turi būti nukreiptas į judviejų gerą savijautą, kurioje abipusėmis pastangomis neliktų vietos pašaliniam žmogui, pagrįstam pavydui ir neapykantai.

Tai nereiškia, kad vyras turi sėdėti susikaustęs, neduok Die žiūrėti į šonus. Ne! Tačiau kelia pagarbą vyrai, kurie žvelgia į gražias merginas paprastu, bereikšmiu žvilgsniu ir akivaizdžiai yra susikoncentravę ties savo mylimosiomis. Ir atvirkščiai: šlykštu yra stebėti vyrą, supantį dar ir mažą kūdikėlį ir šalia to akimis nurenginėjantį kokią laibakoję (!). Bet koks žvilgsnis į žmogų turi trukti ne ilgiau kelių sekundžių. Jei vėpso ištisas kelias minutes, tokiam patarčiau susirūpinti pagarba šalia esančiai moteriai ir galbūt kažkokiais nepadoriais troškimais. Kaip jai jaustis??
JAI:Ką daryti tokioje situacijoje?
Visų pirma siūlyčiau neteisinti to jokia vyriška prigimtimi ir kitais gyvūliškais dalykais. Nėra jokių instinktų ar veiksmų, kurių žmogus negalėtų savyje suvaldyti. Be to privalu suprasti, kad jeigu šalia vyksta tokie reiškiniai, už akių tikrai niekas nesikeičia. Ir nors šiukštu draudžiu kartinti sau gyvenimą ir paranojiškai prisigalvoti nebūtų dalykų: nekaltas vienkartinis flirtas su nepažįstamomis retai kada peržengia ribas, tačiau vis dėl to verta atkreipti dėmesį į vyro polinkį flirtuoti. Ką gali žinoti, gal tokiu būdu užkirsi kelią dar net neišsiskleidusiam polinkiui į neištikimybę?

Antra: manau, moterys daro didelę klaidą užgniauždamos verdančius jausmus savyje. Dar blogiau, kada visą šioje situacijoje susikaupusį įtūžį išlieja ant visai kitų dalykų. Pavyzdžiui, užuot pasakiusi, kas iš tikrųjų tau nepatiko, pradedi kaltinti jį už praeities klaidas arba netinkams kalbas, sakyti, kad jis nevala, nesusiranda geresnio darbo, kad blogai nusikirpo, kad pamiršo kažką padaryti ir t.t. Tai yra viena iš tų moteriškų savybių, dėl kurių vyrai taip dažnai sako: moteriai įtikti yra tikras menas :)

Rezultatas: viskas, ką pasakei, tau gal ir atrodė gera nuobauda už tą nepagarbų elgesį, tačiau jis lieka svarstyti, kaip kitą kartą nepamiršti išjungti šviesos koridoriuje...

Taigi jeigu ponas be jokių pastabų nesupranta tavo iškalbingų žvilgsnių, geriausiai tiesiai šviesiai jam be pykčių pasakyti, kaip jautiesi. Nejaukiai tylai įsivyravus (visada viską reikia daryti "ant karšto") švelniai, bet griežtai ir užtikrintai pašnibždėk jam į ausį ką nors panašaus: "Aš žinau, kad šalia yra tikrai patraukli mergina, tačiau tu esi su manimi. Myliu tave ir noriu būti tavo dėmesio centre. Jeigu jautiesi nejaukiai prie manęs į ją žiūrėdamas, aš galiu išeiti ir tau netrukdyti".

Jis privalo sužinoti, kad tai yra blogai. O jeigu jis ir toliau nesiliaus: tai tikras stuobrys! Tuomet tikrai verta išeiti pasivaikčioti - pagalvoti ar nori toliau tęsti santykius su žmogumi, kuris negerbia tavęs ir su kuriuo būdama nepasitiki savo moterišku žavesiu.

JAM: Žinau, kad be išimties visiems santykiams ateina sava krizė, kad kartais viskas pabosta, atrodo - kas gi galėtų įdomaus tarp jūsų nutikti, kuom ji galėtų tave nustebinti - juk taip puikiai ją pažįsti. Nors ne visada tai reiškia, kad tu jos nebemyli, ar kad jausmai tiesiog atšalo, tikrai ne pats geriausias būdas iš karto mėtytis į kitas moteris. Nei žvilgsniais, o juolab - veiksmais.

Tinkamą žmogų gyvenime surasti yra nepaprastai sunku, o praradus - kartais neįmanoma sugražinti ir belieka graužtis, kaip visgi buvo neblogai kartu... Idealių santykių nebūna. Tad jei jauti, kad visumoje viskas tave tenkina, užuot kėlęs pyktį ar žiovulį merginai savo nuspėjamumu, bei vaikydamas savo paties nuobodulį svajodamas apie Olialia, subinytes ir papukus, netingėk pagalvoti, kodėl tau taip nuobodu ir kaip galima būtų tai pataisyti? Galbūt pats kiek apsamanojai, vyruti, ir pats laikas išsijudinti?

Neturiu teisės smerkti vyrų už jų poelgius neturėdama ko pasiūlyti, todėl būtinai pasidalinsiu visai neblogomis idėjomis praskaidrinti monotonijai ir įžiebti tą kibirkštėlę - vienas atrinkau iš literatūros, o kai kurios - iš patirties :)

Malonios staigmenos, dėmesys, rūpestis suteiks pasitenkinimo ne tik Jai, bet ir tau! Žinau, kad vyrams nepaprastai svarbu savimi didžiuotis, tad nelauk, kol gyvenimas suteiks tau progą parodyti merginai, ką sugebi. TA PROGA JAU YRA IR JAI NEREIKIA JOKIŲ YPATINGŲ APLINKYBIŲ.
Tęsinys - rytojaus įraše ;) (spausti)

Apklausos rezultatai:
Ar imatės iniciatyvos romantikai santykiuose sukurti?
Taip, dažnai mėgstu daryti romantiškas staigmenas - 11%
Taip, bet tik ypatingomis progomis - 44%
Retai, neturiu daug fantazijos - 33%
Ne, manau, kad tai dirbtina - 11%

Kaip visuomet - nuoširdžiai,
Edita :)

NETIKĖTAS UŽRAŠAS

2010-07-31T23:33:00.001+03:00

Pasiėmiau parduotuvėje didžiulį sąsiuvinį kietais viršeliais. Pačiupau patį pirmą ir nė neapžiūrėjusi nuskubėjau į kasas...

Tas sąsiuvinis skirtas pasižymėti svarbiausius gyvenimo planus. O šalia jų - pliusiukus.

Juos įgyvendinus.

Atskubėjus į automobilį netyčiom parverčiau sąsiuvinuką ir išvydau ant rudo viršelio užrašą:

"If only I can turn back time

I will try to fix anything that went wrong"

Saldžių sapnų ;)

Edita

DEMONIŠKA MANKŠTA

2010-07-29T14:40:00.002+03:00

Žiūrint į šią moterį, galima pagalvoti, kad ją apsėdo koks velnias arba ištiko astmos priepuolis!

Tačiau tai - viso labo pratimai norintiems išmankštinti veido raumenis :)

Jeigu norėsite juos išbandyti, pasirūpinkite, kad kambaryje, o geriausiai - visam būste neliktų nė gyvos dvasios :D

KOKIE BŪSIME SENELIAI?

2010-07-28T18:16:00.005+03:00

Nuotraukoje - mano senelė, atvažiavusi paviešėti pas mus kelioms dienoms.

"Pasigydyti" - kaip ji mėgsta sakyti :)

Žiūrėjau į ją, skaniai valgančią obuoliuką ir šit pagalvojau - kažin kokia aš būsiu senutė? Kaip apskritai atrodys Lietuvos pensininkai ateityje? Kai šiuolaikinis jaunimas pasens? Ko gero tuomet tai nieko nestebins, tačiau šiandien toji ateitis atrodo keistai ir net juokingai :)

Kartą teko plaukti baidarėmis su kompanija, kurioje buvo viena mergina, ant nugaros turėjusi didžiulę tatuiruotę. Kiek pamenu, ji vaizdavo rūkančią pusnuogę moters karikatūrą. Būtų smagu pamatyti šią senutę po daugelio metų kokiam nors pliaže :)

O auskarai? Galbūt bus daug senučių, kurios neatsisakys įvairiose vietose įvertų auskarų: nosyje, liežuvyje ir t.t :) Auskarotų ir tatuiruotų senelių bus ne ką mažiau.. Haha, sunkiai įsivaizduoju savo lazda pasiremiantį senelį einantį su auskaru antakyje :) Visgi neseniai atostogaudama prie ežero pastebėjau brandaus amžiaus poniutę su papuošalu bamboje, kas liudija, kad visa šita vizija ne taip toli už kalnų...

Jeigu manote, kad po daugelio metų dar pamatysite senutes, ryšinčias skareles, tikėtina, kad smarkiai klystate. Skareles turbūt pakeis įmantrios dažytų plaukų šukuosenos.. O gal kai kurie senukai susigundys išlaikyti pankišką ar rokerišką išvaizdą? Drasesnės - mini sijonėlius, gilias iškirptes? Nykštukinius pinčerius D&G rankinuke? Plepės apie naujausią madą, kosmetiką bei makiažą?

O ar kas nors turite senelį, kuris darė karjerą didžėjaudamas? Ateities anūkų tikrai nestebins DJ Seneliai. Seneliai, kurie prisimins senus gerus Lady Gagos, Dj Tiesto ir t.t. laikus. Kurie gatvėse vaikščios su ausinėmis ir mp3 grotuvais (imant tai, ką turime šiandien), klausysis trankios muzikos, žavėsis šiandien tik pasirodžiusiais, o tuomet tapsiančiais antikvariniais automobiliais...

Seneliai, kurie neatlips nuo įmantrių telefonų, nešiojamų kompiuterių, kurie žinos visas paskutines naujienas, ir neduok Die, pasakysi jiems, kad jie ko neišmano. Nenutylės, nenurys kaip šiandien :) Juk jeigu ką - visagalis Google, ar koks jo tobulesnis analogas netruks ateiti į pagalbą :)

Ateityje senukai, atsižvelgiant į pagerėjusią gyvenimo kokybę, kas lems tiek fizinę, tiek psichologine sveikatą, manau, bus arčiau vaikų, jaunų žmonių, daugumai netruks šiuolaikiškumo ir tolerancijos - juk kad ir kaip sunkiai, šiandien mes to intensyviai mokomės. Gal pasiseks išgyventi be trečiųjų karų, atsivers dar didesnės galimybės pamatyti pasaulio ir įvairių kultūrų? Juk tai geriausias vaistas nuo visokio plauko neapykantos...

Argi nepanašu, kad mūsų anūkai turės senelius ar net prosenelius, kurie supratingumu mažai kuo skirsis nuo bendraamžių draugų? :)

Verta pagyventi ir pamatyti :)

Edita

KEISTAS NORAS

2010-07-23T12:44:00.002+03:00

Kai jaučiuosi laiminga, noriu apkabinti visus pakeliui sutiktus žmones... :)

Edita

PRASMINGI PAJŪRIO PAVEIKSLAI

2010-07-22T16:13:00.001+03:00

Baiminausi, kad atostogos pajūryje labai greitai prabėgs, nepalikdamos ryškaus pėdsako, tačiau tai buvo nuostabi savaitė.

Galbūt esi matęs šį Lietuvos kampelį šimtus kartų... Bet ar esi vaikščiojęs čia anksti anksti ryte, saulei tik tik švystelint iš už horizonto? Kai visi dar miega? Aš - taip :)

Pakeliui klausiau savęs: ar matai šiuos didingus, sodria žaluma pasipuošusius medžius, besimaudančius ryto spinduliuose? Ar pasidomėjai nors vieno, kodėl jis auga ne savo vietoj? Kodėl jo šakos nesimetriškos, kodėl jis meta šešėlį ant mažesnio medelio?

Matai ši nedidelį tvenkinuką, tankios augmenijos apsuptą, be abejo pastebi antytes, mažas ir dideles, nardančias pirmyn atgal po šiltą vandenuką...
Ar kada kiltų noras klausti paukščių, kodėl juostos ant sparnų mėlynai baltos, o ne geltonai raudonos? Ar kada kiltų klausimas – kodėl jūsų čia tiek daug, kodėl mindžiojate žolę ir drumsčiate vandenį?

Ar matydamas šias pasigėrėjimo vertas parko rožes išdrįstum joms priekaištauti, kodėl jų spalva ne tokia sodri, kokia galėtų būti, arba kodėl taip skaudžiai duria, kai nori jų priskinti?
Štai nuostabi voverytė, pamačius ankstyvą įsibrovėlį, nustraksėjo aukštyn į medį kažką tarškėdama, lyg didžiuodamasi savo vikrumu. Kodėl neklausi jos – ko ji į tave taip spokso?Ankstyvas paplūdimys. Ar matai, kaip saulė lėtai, plačiai nusišypso apjuosdama visą horizontą kiek akys užmato savo pasakiška, geltona šypsena. Ar išdrįstum teigti, kad toji šypsena kreiva?
Ar galėtum pasakyti, kad esi ne šios žemės gyventojas, kad nesi šios gamtos dalis?

Ne ne ne... Į visus klausimus NE.

Tuomet kodėl taip dažnai nori save keisti? Kodėl savęs klausi visų šitų kvailų klausimų, kankini save, kritikuoji, keiki, ignoruoji, užuot pasigėrėjusi tuom, kas tau gyvenimo, gamtos duota. Užuot padėkojusi, kad tiek daug dovanų turi, kiek saujoje smėlio yra mažų akmenukų.. Kodėl tavo akys nieko nemato, kai kartoji esanti vieniša? Kodėl nebegirdi to aksominio balso, sklindančio iš sielos gelmių:
„Myliu tave, tokia kokia esi... Nėra nieko, ko galima būtų prie tavęs pridėti, ar atimti, nėra nieko, ką reikėtų keisti, ar tobulinti... Viskas tavyje jau savaime yra tobula... Nusiramink ir nebijok – laikau tave stipriai ir nepaleisiu, kas benutiktų..“Kartais perbėga šiurpuliukai per kūną, kai būdama pasakiškos gamtos glėbyje išties pajuntu tą dievišką prisilietimą – susitaikymą su pačia savimi :)

Ir nėra svarbu, ar tai Graikija, ar Lietuva... Visur šviečia ta pati saulė, tad kur bebūtum – tu visada jaukiuose namuose...
Linkiu daugybės prasmingų vasarinių pasivaikščiojimų ;)

Nuoširdžiai,
Edita

KAS NUTIKO RASTIEMS 5 ŠUNIUKAMS?

2010-07-20T17:51:00.003+03:00

Kadangi pastarasis pranešimas apie mažuosius sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo, grįžusi iš pajūrio jaučiu pareigą pirmiausiai pranešti, kokiais keliais iškeliavo šuniukai :)

Kadangi pati buvau išvykusi, šuniukais rūpinosi namiškiai... Anot jų pasakojimo, visos apskambintos gyvūnų prieglaudos pasirodė esančios perpildytos. Reikėjo mėnesį laukti eilėje (!). Tad buvo belikęs vienintelis, mažiausiai vilties teikiantis variantas - paduoti skelbimą. Į Alio reklamą bei populiarius interneto portalus...

Pasirodė, kad abejojama buvo be reikalo.

Laikraščiui išėjus, pasipylė skambučiai! Todėl keturis šuniukus tučtuojau išsivežė - kas į sodybą, kas sargauti ėmė, kas savo vaikams draugo norėjo... Vienas kokių keturių metų berniukas, klausiamas, kuris iš dviejų šuniukų labiau patinka, nesiliovė kartojęs: abu :))

Kaip tik ilsėjausi paplūdimyje ir tai sužinojus, meldžiau, kad tik mažieji būtų patekę į geras rankas :)

Atvažiavusi radau tik vieną likusį šuniuką. Praminėme ją Barzdele - dėl balto lopinėlio ant smakro :)

Jūsų akių džiaugsmui - filmukas apie šį mažytį draugišką sutvėrimą :) Ką gali žinoti, gal kas susigundys įsigyti, nes ji vis dar laukia šeimininkų :)

Šilto Jums vakaro - laimei, vasara dar tik įpusėjo!
Edita

KELIAUJU PRIE JŪROS!!

2010-07-10T22:00:00.003+03:00

Rytoj ryte visai savaitei išvažiuoju prie jūros!!!

Laukia tikras poilsis ir šiluma...

Šiluma?Anot gismeteo.ru kitą savaitę numatomi saulėti ir karšti orai... Manau, pajūryje 26 laipsniai yra daug...

Ir taip visą savaitę? Neįtikėtina! :)

Galėsiu vakarais basomis pasivaikščioti pajūriu ir pasiklausyti jūros ošimo... Rytais kartu su saule atsikelti ir pabėgioti pakrante... Manau, kad tai tobula... Manau, kad jau šiandien laukiu nesulaukiu, kada pamatysiu jūrą... Kaskart kai tik atvykus pirmą kartą einu į paplūdimį, galvoje skamba vienintelė mintis - kokia didinga atgaiva... Koks šviežias gaivus oras, kiek daug mėlyno vandens, koks minkštas smėlis...

Pakuojuosi daiktus, taip stengiuosi nieko nepamiršti ir per daug neprisikrauti.. Tikras galvosūkis, kaip viską suderinti.. Kiek visi turbūt esame patyrę - dažniausiai pusės pasiimtų rūbų nė neprireikia... Bet užtat griozdiško skrudintuvo greitiems, karštiems sumuštiniams rytais darytis vistiek nepaliksiu namie, ha ha..

Neapsieisiu be užrašų knygelės, kurioje užsirašysiu visas kilusias mintis bei pastebėjimus... Jūra - pats nerealiausias įkvėpimo šaltinis...

Iki susitikimo mielieji, atsivešiu daug nuotraukų ! ;)

Edita

Dienos radinys: IŠMETĖ PENKIS ŠUNIUKUS!!!

2010-07-09T19:24:00.002+03:00

Prieš valandą už mūsų namo keliu suburzgė automobilis. Suburzgė tai suburzgė... Bet štai ką po savęs paliko...

<-- Pažvelkite, kaip mano Grandas suskubo perimti tėvo vaidmenį :)

Juokas juokais, bet aš nesuprantu: kam auginti 5 šunis, o paskui juos, kaip kokias šiukšles, palikti prie kažkieno namų, sukrautus į ankštą kibirą? Šuniukai tai storuliukai, išmaitinti, atrodo sveikučiai.. Ech, surado mat, gyvybės langelį....

Na, ne man tuos žmones teisti.. Tegu lieka ant jų sąžinės.. Bet ką gi daryti su šiuo kraupiai nuostabiu radiniu, kaip pasirūpinti? :) Hm...

JEIGU NETIKI DIEVU...

2010-07-08T21:46:00.018+03:00

Kai buvau dar labai nedidukė mergaitė, nuoširdžiai ir besąlygiškai tikėjau Dievu :-) Skaičiau vaikišką Bibliją, žiūrėjau gražias iliustracijas ir bandžiau jose surasti, kaip atrodo Dievas. Įsivaizdavau sėdintį barzdotą Poną aukštai, tarp debesų dailiam soste, klausantį manęs vakarais, kai visiems sugulus, slapčia klaupdavau ant kelių ir kalbėdavau maldeles. Dėkojau už viską ir prašiau, kad Dievas išpildytų mano norus - nuo žaisliukų iki sveikatos mamai ir tėčiui :-) Tai puikiai gali paliudyti primityvus mano dienoraščio sakinukas, kai man buvo devyni metai: „Myliu labai labai Dievą. Jis geras, nuoširdus, jis visada padeda bėdoje. Kai man kas nors nutinka, jis VISADA man padeda...“

Ir išties - ką bedaryčiau, kokia situacija bebūtų – aš bet kurią sekundę galėdavau išsikalbėti Aukščiausiajam, paprašyti Jo pagalbos, rasti nusiraminimą, kartais net įsivaizduodavau, kad girdžiu Jo balsą, kuris mane ramina, sako, kad viskas bus gerai, kad Jis šalia, kad galiu Juo pasitikėti... Tai mane taip teigiamai veikdavo, kad kaip mat ir nurimdavau.
Aš jaučiausi saugi.

Prasidėjo paauglystė. Taip taip, tas sunkusis metas, kai pradedi prieš kitus visom keturiom spyriotis. Praradau bet kokį tikėjimą (hrr, turbūt labiausiai tuo metu tikėjau berniukais).
Argumentai skambėjo maždaug taip: „niekas nėra įrodęs, kad Dievas egzistuoja“ , „žmogus atsirado iš beždžionės, o ne iš Adomo ir Ievos“, „kam reikalinga bažnyčia, kunigai, juk jie tokie patys žmonės, kaip ir mes“ „smegenų plovimas ta Biblija – visi tie aprašyti įvykiai yra išgalvoti“„vienintelė mano religija – mokslas“ „kas gali įrodyti, kad esami įvykiai yra Dievo siusti, o ne mano pačios pastangų rezultatas?“ „istoriškai religija išgalvota tam, kad pavergti žmones valdžiai“ ir t.t. Viską dar labiau paaštrino gatvėje sutiktos merginos, kurios pakvietė ateiti į seminarą, kuriame įtaigai bandė išaiškinti, kad Ievos obuolio tikroji reikšmė yra lytiniai santykiai.. Pamenu, po seminaro mintyse išvadinau visus ten buvusius iškrypėliais ir bepročiais bei galutinai užkišau visas savo maldaknyges, vaikišką Bibliją, rožančių į stalčių.. Iš pradžų galvojau išmesti tas „šiukšles“, bet pamaniau, kad reikia palikti atminčiai, tiesiog kaip vaikystės prisiminimų dalį...

Buvau tvirtai įsitikinusi, kad bet kokia religija yra fiktyvus mėšlas, kurio dėka mulkinami neišsimokslinę ir nieko gyvenime nematę, daugiausiai kaimo žmonės. Žinot, aš buvau paauglė. Bet turbut nieko keista, jei šalia manęs buvo daug suaugusių žmonių, kurie žodis žodin kartojo tą patį?
Dievas mirė.

Vėliau, kartu su paauglyste dingo visi draugai, vaikinai... Kovą su aplinkiniais pakeitė daug sudėtingesnė kova su savimi. Buvau visiškai vieniša, neprisileidau nieko, tupėjau užsidariusi. Žinojau, ką man reikia daryti, tačiau nebuvo jokios ugnelės. Jokios aistros gyvenimui... Aš visko bijojau, norėjau, kad šalia būtų žmonių, kurie mane morališkai padrąsintų, paremtų, o jų nebuvo... Nobelio premijos laureatas fizikas Stevenas Weinbergas yra parašęs: „Kuo labiau visata atrodo suprantama, tuo labiau ji atrodo beprasmė". Aš žinojau populiarias mokslo tiesas, bet nesugebėjau atskirti – kas blogai, o kas gerai ir kurlink man eiti... Mano vidiniai principai merdėjo, buvau paklydusi tarp blogio ir gėrio, dažnai maišydama juos tarpusavyje. Supratau, kad kur bebūčiau, savo sieloje aš visada viena ir ten negali būti kitų žmonių, kurie man pasakytų, kaip elgtis.. Ten nebuvo nieko, kas galėjo užpildyti šalia esančia tuštumą.

Paėjus keliems metams po tos visiškos prapulties ir neutralumo, mirė mano senelė. Aš ilgai verkiau ir kaltinau save neveiklumu – jeigu būčiau elgųsis kitaip, galbūt tai nebūtų įvykę ir t.t. Susidūrus su mirties galybe, pasijutau dar vienišesnė. Vienintelis dalykas, kas man liko iš senelės, buvo senoji lenkiška maldaknygė. Ilgai žiūrėjau į jos pageltusius lapus, ir gilios abejonės krėtė mano širdį. Nusprendžiau padėti ją prie savųjų religinių atributų, bet ištraukus juos iš to stalčiaus, prisiminiau savo vaikystę... Ir kaip šiandien pamenu, ilgai žiūrėjus į tuos daiktus, galų gale supratau, kokį neapsakomai svarbų dalyką duoda tikėjimas žmogui:
"Tuomet aš buvau saugi ir sieloje mane lydėjo tikėjimo, Dievo išmintis. Aš nė sekundei nebuvau viena. O dabar? Jaučiuosi vieniša net tuomet, kai kambarys pilnas žmonių! Man nepatinka ta vienatvė. Ji mane slegia."

Supratau, kad paauglystė iš manęs kai ką atėme.. Brangaus. Ir tai buvo tie metai, kai daug mąsčiau ir bandžiau atsakyti į klausimą: KAIP?
Kaip, norėdama vėl atrasti tą nepakartojamą saugumo ir tikrumo būseną, galiu suderinti tris dalykus: savo principus, mokslą ir religiją?? Ar tai apskritai įmanoma?

Jeigu ko nors paklausite – ar tiki Dievu, ir jis atsakys: „Tikiu, kad kažkas ten viršuje virš debesų yra“- netikėkite juom. Dažniausiai tai tik ankstyva stadija tikrojo atradimo (jei jis apskritai bus padarytas). Jie nežino, ką sako, ir visas jų tikėjimas užsibaigia ties pačiu religijos pavadinimu. Galbūt dar ir mechaniniu vaikščiojimu į bažnyčią. Jie niekuom nesiskiria nuo tų, kurie kalba, jog Dievo nėra ir kad yra tik Darvinas ir jo evoliucija. Visa šita makalynė - nesuderinami dalykai, bet tiesa ta, kad plakti jų į vieną kiaušinienę... ir nereikia!

Nėra ten nieko danguje. Joks stebuklas iš ten nenukris, joks Dievas neapsireikš ir neapipils šventu vandeniu. Jokiuose kalnuose, jūrose ar kur kitur dvasių neatrasi. Niekur išoriniame pasaulyje, kuriame vyrauja mokslas ir racionalus protas, jokio Dievo nėra. VISAS tikėjimas yra tavo viduje. Dievas gyvena tavo širdyje ir iš ten valdo visą pasaulį! Jis egzistuoja tam, kad suteiktų tavo gyvenimui prasmę, jėgų kas rytą atsikelti iš lovos, tarsi vėl ir vėl atgimti kovoti su sunkumais. Tavo viduje vyksta visi apreiškimai ir stebuklai. Tereikia tikėti, prašyti ir mokėti juos priimti.

Neturime skaityti Biblijos. Privalome ją studijuoti! Tas, kas supranta viską pažodžiui ir tiki, kad Biblija pateikia tikrus faktus, yra vaikas, skaitymu vadinantis paveiksliukų žiūrinėjimą. Jam dar tolimas kelias iki tikrojo supratimo.

Aš turiu tą knygą šalia savęs, kasryt randu naujų prasmių, naujų žodžių ir viskas ten taip tikra. Verta ir teisinga. Išganinga ir reikalinga... Ir jaučiu, kad viskas, ką supratau yra tik ilgo kelio pradžia... Šioje knygoje gali atrasti atsakymus į bet kurį savo kasdienį klausimą. Tai moralinis vadovas, begalinės išminties knyga, iš kartos į kartą perduodama, kuri įkūnija pagrindines žmogaus gyvenimo prasmės tiesas. Biblijoje parašyta - „Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.“ Rom. 12:2. Taigi - neprisitaikyti, bet atsinaujinti, surasti tas tiesas, teisingumo principus, pastovumą, ramybę, pasitikėjimą savimi.

Tačiau kokia bebūtų vertinga Biblija, kaip krikščionių tikėjimo šaltinis, neturiu omenyje vien tik šios religijos. Paprastais ir suprantamais žodžiais aiškinant, kaip tai padarė vienas japonų dėstytojas: „Juk kiekviena religija suformuoja tam tikras moralės, etikos ir elgesio normas, požiūrį į tai, kas yra gera ir bloga, ką žmogus gali ir ko negali daryti. Jeigu žinai, kokią religiją žmogus išpažįsta, išmanai ir kaip su juo bendrauti. Bet kaip bendrauti su tuo, kuris skelbiasi esąs netikintis? Kas jam leidžiama ir kas draudžiama? Gal jam nėra jokių moralinių varžtų ir jis laisvai gali vogti bei žudyti? Gal jo reikėtų bijoti?“

Na, o vietoj pabaigos, teisingas atsakymas į anksčiau iškeltą mano klausimą yra:
„Taip, tikiu. Tai mano gyvenimo dalis“

....

Gražaus vakaro, minkštų patalų ir jėgų iš naujo atgimti ryte :)
Atvirai ir iš visos širdies,
Jūsų Edita

SKAUDANTYS KELIAI?

2010-07-07T22:01:00.014+03:00

Šįvakar nubėgau ganėtinai trumpą distanciją, bet abu keliukai netruko atkreipti mano dėmesį švelniu tempimu ir maudimu...

Reikalas tas, kad net keletą savaičių visiškai negalėjau pabėgti. Ką ten pabėgti, net paeiti sunkiai eidavo, o lipimas laiptais žemyn tiesiog versdavo rėkti iš skausmo!

Kas gi nutiko? Ogi iš pirmo žvilgsnio nieko. Vieną gražią lietingą dieną bėgau savo eilinius kilometrus. Bėgau greitai ir gražiai. Žodžiu kaip visada :) Jokio skausmo nejutau.

Tačiau kitą dieną kojas per kelius lyg surakino :( Lenkiant jas degino baisus skausmas kažkur per kelio girnelę, vėliau ėmė skaudėti blauzdas, galiausiai jaučiau ir maudimą net iki klubų, bet akivaizdu buvo, jog židinys viso šito yra keliai. Žinoma nesnaudžiau, pasidomėjau, tačiau visur vienu balsu kartojama, kad reikia kreiptis į gydytoją. Neva priežaščių gali būti daug. Išskaičiau net, kad tai galimai vadinamojo patelofemoralinio (?) skausmo sindromo požymiai, kuris plinta tarp jaunų, sportuojančių žmonių, o ypač bėgikų. Žmonės dažnai šiuo sindromu skundžiasi po sporto, taigi jis kartais apibūdinamas kaip persitempimas.

Uch, kokie dar sindromai, kokie sindromai... Šiukštu net pagalvoti apie tai!! Bėgiojimas man yra rutinos dalis, kuri reguliariai tęsiasi jau dešimt metų! Neįtikėtina galvoti, kad kada iš dalies ar visiškai negalėsiu šito daryti...:(

Ech, nustojau klausytis tų bauginimų ilgalaikėmis ligomis. Kelios savaitės kojų poilsio lyg ranka nuėmė netikėtą ir niekada iki šiol nepatirtą nepaliaujamą skausmą, tik va tas maudimas ir pojūtis, kad tuoj tuoj vėl ims skaudėti kaskart po pasilakstymo vis dar kiek neramina...
Tikiuosi, kad viskas bus gerai ir kad tai tik - kojų pervargimas, persitempimas ar koks lengvas uždegimas...

Edita

GERŲ ATOSTOGŲ, STUDIJŲ KORIDORIAI!!

2010-06-28T23:42:00.006+03:00

Ne kartą teko juose klaidžioti, nerandant kelio... O atradus suprasti, kad tai - ne tas kelias. Daug bemiegių naktų tamsybėje, daug apmąstymų, ašarų. Noro viską mesti ir pradėti iš pradžių. Grįžti į sankryžą ir pasukti iš naujo. Nepaisant nieko. Nepaisant laiko. Nepaisant nuomonių.

Bet juk sakoma, kad visų mokslų šaknys yra karčios. Vaisiai saldūs turbūt irgi visų?
Ką gi, ragausim... Ne tiek daug teliko iki puotos.

O galbūt toji šviesa koridoriaus gale spindi tam, kad atsivertų nauji, neatrasti ir net nežinomi keliai? Šiandien žinau tik tiek, kad noriu atrasti tuos kelius. Noriu atrasti savo dovaną.

"Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašavimą, tepranašauja pagal tikėjimo saiką; jei kas turi tarnavimą - tetarnauja; kas mokymą - temoko; kas skatinimą - teskatina; kas duoda - tedaro tai iš atviros širdies; kas vadovauja - tevadovauja uoliai; kas daro gailestingumo darbus - tedaro tai su džiaugsmu".
Romaniečiams 12:6-8

Puikios ir darbingos savaitės pradžios! :)

Edita

DUB FX "FLOW" - TURITE IŠGIRSTI !!!

2010-06-20T00:03:00.008+03:00

Klaidžiojau Youtube po muzikos džiungles ir netyčia įsijungiau TAI...

Pradėjus žiūrėti pirma mintis buvo: "ir ko gi šis narkomaniūkštis čia taip juokingai trypčioja ir už ką jam trys milijonai peržiūrų?"

Sulyg pirmom natom - "Ką jis nori nužudyti tokiais garsais ???" :))

Ką gi, akcentas po akcento... Pagarsinau.. Dar... Uau!! Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus! (vienintelis mano klausalas yra pop muzika, ha ha..)

Atsiimu visas bjaurias mintis... Saksofono garsai tiesiog pakylėja aukštyn! O jau balso unikalumas, sodrumas, seksualumas pereina šiurpuliukais per nugarą...

Galutinis mano įvertinimas: pasakiška, magiška, galinga, fantastika tiesiog... 10 +++. Tikra naujos kartos muzika. Uch, būtinai paklausykite (jei dar nesu paskutinė) šio neįtikėtinai talentingo vyruko atlikto kūrinio...

Ir kaip, galų gale, vadinamas toks muzikavimas??

Gėlė, panaši į politiką, ir kiti sodo gyventojai (foto)

2010-06-19T19:17:00.011+03:00

Centre auganti "surūgus" našlaitė man pasirodė panaši į vieną mūsų visuomenės veikėją. Į kurį - paliksiu Jūsų fantazijai ;)

Ir apskritai, kodėl šitų gėlių veideliai tokie pikti? Gal reikia stiklinę vandens į juos šliūkštelti? ha ha...

Et...Šį lietingą šeštadienio vakarą nieko kito nebelieka kaip tik prisiminti saulėtas, šiltas dienas... Toli keliauti nereikia :) Pro savo langus kasdien matau daug priežiūros reikalaujančios, bet gražios, spalvingos, širdį ir akis džiuginančios gyvybės..

Gerokai pasidauginęs laimės žiedelis, apie kurį ne taip seniai rašiau :)
Kiek tos gyvybės žinoma lieka po šių morodierių:

Duncė: Basiau?!!

Basius: Ko nori?

Duncė: Nieko.

Duncė: Grandai?!

Grandas: Au?

Duncė: Matai paukštuką?
Grandas: Kur?

Grandas: Nėra ten jokio paukštuko...
Duncė: Žinau.

Duncė: Grandai...

Grandas: Nu kooo?!?
Duncė: Man trūksta gryno oro. Ar gali nekvėpuoti?

Vakariniai paukščiai danguje...

2010-06-18T21:11:00.006+03:00

Man patinka gražų giedrą vakarą ar naktį stebėti dangų skrodžiantį lėktuvą...

Seki akimis tuos žybsinčius švyturėlius...
Širdį akimirkai užlieja nepaaiškinama šiluma ir jaukumas. Nostalgija, kurią palydi gilus atodūsis...

Šypsausi - pati sau negaliu paaiškinti, kodėl taip jaučiuosi... :)

Bet tai geras jausmas.

ATOSTOGOS TRISE??? Any ideas....?

2010-06-14T17:58:00.001+03:00

AŠ + MANO VYRUKAS + jo MAMA? = savaitė prie jūros!!

Tikras išbandymas Editai... Pergyvenu.

Turėčiau?!

"Ar viskas bus gerai? Ar mes gerai sutarsim?"

O gal bus taip:

Kiekvieną vasarą!??What the what??

Bus idėjų? Pasiūlymų? Patarimų?

ORIGINALI DOVANA ŽMONAI

2010-06-09T21:49:00.005+03:00

Šįvakar virš mūsų gyvenvietės suko ratus daugybė oro balionų...

Taip žemai, kad girdėjosi, kaip ten skrendantys žmonės linksmai šūkavo, mojuodami mums iš dangaus...

Na, o vienas "paukštis" nusileido tiesiai į kaimynų sodą, beveik prie pat jų namų durų !!!

Spėjam, kad tai kaimyno dovana gyvenimo draugei... Ilgai laukto vaikelio gimimo proga..

Ech, mielieji... Argi ne romantiškas vakaras?? :)

Mažytis blizgantis atradimas ;)

2010-06-08T00:53:00.009+03:00

NEEEE... Tai nėra auskaras :)
Tai mielas žavus daikčiukas, kuris retkarčiais linksmai sužvilga po mano antakiu. Ypač traukia akį saulėtą dieną - lyg rytinis rasos lašelis pagyvina veidą :) Labai patvarus - nebijo vandens, laikosi visą dieną :)

Kartais juk reikia paišdykauti ;)
Love it!

Išrinkime suknelę... matavimosi kabinoje :)

2010-06-05T16:46:00.006+03:00

Šiandien klaidžiojau po Akropolį (apsiginklavusi net dviem fotoaparatais) ir ieškojau sau vasariškos suknelės. Pasimatavau visą krūvą visokiausių rūbų, bet taip nieko ir neišsirinkau! Kodėl? Nes kažkodėl norėjau visko iš karto, deja, riboti finansai verčia rinktis tik vieną...
Bet tie finansai juk netrukdo gerai praleisti laiką. Jeigu esate iš tokių, kurios drabužius perka tik žūt būt prireikus (kaip ir aš), tai reikia kartais ir papramogauti - tiesiog apsižiūrėti niekas tikrai neuždraus - skirkite kelias laisvas valandikes ir matuokitės! Tai padeda lavinti skonį bei keisti stilių. Matuokitės, matuokitės ir dar kartą matuokitės - net tuos rūbus, kurių niekada gyvenime nesimatuotumėte, galvodami, kad jie jums netinka.

Aš galvojau, kad man netinka ilgos suknelės, bet panašu kad juodoji numeris 4 yra mano favoritė.. Taigi visos iš eilės:

Nr. 1. Tokia miela švelniai rožinės spalvos suknytė... nežinau, gal visai ir romantiška :)

Nr. 2. Mėlyna ir gėlėta. Ant kaklo surišamos petnešėlės. Galbūt :)

Nr. 3. Juoda ir gėlėta. Visai be petnešėlių (rožinės "iš namų" :) Kažkuom panaši į prieš tai buvusią melsvą...

Nr 4. Juoda plati suknelė - nuotraukoj nesimato, bet uždengia net kojų pirštus! Tiesiog fantastiška! Kainuoja apie šimtą litų.. Niekada tokių ilgų suknelių nesimatavau - net nežinojau, kaip su jomis gerai jaučiuosi. Lyg kokia viduramžių ponia.. ha ha :)

Nr. 5. Oooo... tokio rašto suknelės aš gyvenime nesimatuočiau! Bet kad buvau pradėjusi... Brangi ir blizganti, pernelyg trumpa, iššaukianti, primena naktinius :) Na, skirta drąsioms moterims - gal į kokį klubą? Nemėgstu klubų.

O čia dar radau "leopardgepardo" marškinukus ir puikų vientisą raudoną rūbelį - na, kad ir į paplūdimį būtų visai neblogai ... ;)

Apie MOTERIŠKĄ PAVYDĄ

2010-05-31T18:46:00.016+03:00

SVEIKI! Ar puikiai praleidote sekmadienį? Aš taip pat ;) Vaikštinėjau, smaguriavau, sportavau... Žiūrėjau, stebėjausi, gėrėjausi, sušilau, sušalau. Visko po truputį :) Tik fotoaparatą palikau namie...

ANĄ KARTĄ KLAUSIAU JŪSŲ: ko pastaruoju metu pavydėjote kitam žmogui? Ir labai apsidžiaugiau gavusi rezultatus tokius, kokius gavau, nes jie visiškai atitinka šio mano įrašo temą, ha ha :) Taigi:

- 5-oje, paskutinėje vietoje liko pavydas kitam dėl draugų arba kitų skiriamo dėmesio.
- 4-ą vietą pasidalino pavydas dėl turimo talento ( na, tikrai beprasmiška to pavydėti) ir pavydas dėl... nieko! (pora žmonių pareiškė nesantys pavydūs - na, šaunu, ką bepridursi :).
- 3-ia vieta teko pavydui darbe (pareigos, alga) ir asmeniniam gyvenimui (antra pusė, darni šeima),
- 2 vieta - turtams (pinigams, automobiliui, būstui) ir
- 1 vieta atiteko pavydui dėl išvaizdos ir grožio. Ačiū už atvirumą ;)

Sekmadienį teko palaikyti kompaniją savo kaprizingajai šeimos narei :) Apsipirkinėjom. Patarinėjau ir ... stebėjau. Ech, ir pristebėjau tai, kad esu daug paveldėjus (o gal buvau taip auklėta?) iš jos tam tikrų bruožų. Nesakau, kad neigiamų, bet... Tikrai ne super palengvinančių gyvenimą :)

„Ar aš storesnė už tą moterį, kuri ana ten matuojasi tą palaidinę?“, „Nenoriu ten eiti, visi į mane spoksos, kai persirenginėsiu“, „Aš nenoriu baltų kelnių, nes mano užpakalis storas“. Nekalbant jau apie žvilgsnius į lieknesnes, dailesnes, jaunesnes... Taip, sakysite, tai kiekvieno žmogaus, o ypač moters gyvenimo dalis, tačiau... Kas, jei tai ima darytis taip svarbu, kad net apkartina tą gyvenimą?

HM, GAL ATPAŽĮSTI SAVE?
Gerai neprisimenu, kada tai prasidėjo. Seniai seniai, turbūt paauglystėje, bet visuomet būdama tarp merginų jausdavau tam tikrą konkurenciją. Galbūt tai buvo tik mano vaizduotės vaisius. O gal - realaus mano elgesio padarinys (kartais sunku net atskirti, kas buvo realu, o ką tik prisigalvojau!) Kažkur važiuodama viena, ar su vaikinu susitikti su žmonėmis ar kitomis poromis, tikėdavausi ir maldaudavau, kad tik ten nebūtų už mane dailesnių merginų!!! (wau, kaip tai kvailai skamba išreiškus žodžiais, ha ha).

Savaime suprantama, jų visada atsirasdavo :). Gražesnių, geriau apsirengusių, pasidažiusių, pasipuošusių. Giliai viduje jausdavau apmaudą, nusivylimą, tiesiog baisiai nekęsdavau tų merginų (oho!). Vengdavau su jomis artimesnio kontakto. Maža to, tučtuojau imdavau save „guosti“: „na, gal taip ir taip, bet užtat jos nagai baisūs/kojos kreivos/plaukai išsidraikę/jos dantys nelygūs/ji stambesnė už mane" (Dieve mano, urgzdavau kaip piktas šuo!). Pavydėdama joms kitų dėmesio, užsisklęsdavau savyje arba dar blogiau: prisidėdavau prie tokių pat pavydžių moteriškių, pletkavojančių apie juodomis spalvomis dažytas tos merginos gyvenimo detales... Užnuodyta siela tą dieną imdavo pykti ant visų iš eilės ir pati ant savęs. Prabūdavau niuri ir surūgusi. Jeigu tai būdavo atostogos – per savo pagiežą ir sumautą nuotaiką beveik nespėdavau jomis pasidžiaugti!

Klausimas: kam mes save šitaip skaudiname? Kodėl nekenčiame žmonių užuot.. jais gėrėdamiesi?! Kodėl ieškome minusų ten, kur akivaizdžiai daugiau pliusų? Ar jau nebėra kitų būdų įrodyti savo nepilnavertiškumo?!

TAI - ŽEMA!

Tai taip žema, kad žemiau ir būti negali! Visų pirma pati save šitaip menkindavau labiau nei pavykdavo sumenkinti "konkurentes". Pavydėdamas žmogus tikrai nepridedi sau nei pasitikėjimo, nei pagarbos. Moterys, kurios ypač aistringai pavydi, mano manymu, dar labiau tolsta nuo savo pavydo objektų į priešingą pusę...

Tam mūsų ir yra daug bei skirtingų, kad galėtume vieni su kitais pasidalinti patirtimi ir gyvenimo pamokomis. Grožio, laisvalaikio leidimo, mokslo, verslo – yra tiek daug žmonių, kuriems visa tai sekasi. Galbūt jie kažką tokio žino, ko nežinai tu? O gal jie mielai su tavimi pasidalintų ar tau patartų? Tik ar tai įmanoma, jei iš pavydo atsiribodama ir bėgdama nuo jų užkerti kelią visoms galimybėms tai padaryti!

Visas mūsų gyvenimas yra keitimasis informacija, tiek daug gali sužinoti ir gauti patarimų, jeigu sugriausi tą seną pavydo tvorą, kuri atitveria tave nuo žinių, dovanojamų paties likimo. Ir nereikia bijoti pasirodyti kvailai – kvailys (ir visų pirma prieš save) yra tas, kuris linguoja galva ir vaizduoja žinąs, o iš tikro nežino nieko!

Manau, dauguma gražių merginų mėgsta grožio temas, ar rūbų temas ar kitas panašias temas – nesidomėdamos tuom, vargu, ar atrodytų tokios gražios :) Jeigu tu manai, kad gražiai atrodai, ar esi gražiai apsirengusi, tikrai norėtum, kad kitos tave pastebėtų, nuoširdžiai pagirtų, paklaustų „kur pirkai tokią gražią suknelę“, ar “iš kur gavai šitokį gražų pakabuką?“ „Tavo oda tiesiog švyti – kokias priemones naudoji?“, „Tavo tokia daili šukuosena – kaip tu taip padarei?!“. Lygiai taip pat šito trokšta ir kitos moterys.

Pamenu, kartą, kai man patiko kitos merginos išvaizda, drąsiai priėjau ir pagyriau ją, paklausiau to, kas man nuoširdžiai joje domino – ir ką gi, gavau vertingų patarimų, kuriais iki šiol naudojuosi, mergina pasirodė esanti draugiška ir mudvi praplepėjom visą vakarą taip, kad kiti ėmė mums priekaištauti (matyt iš pavydo, ha ha :)). Taigi, tai buvo puikus vakaras ir aš puikiai jaučiausi – man patiko tas žmogus. Manau ir jai buvo smagu mano draugijoje. Ooo... kiek būčiau praradusi, jeigu būčiau tyliai sau pavydėjusi ir kalbėjusi apie „orą“? Nuo tada kur bebūčiau, nebematau "konkurenčių", visada laukiu dailių moterų, kad galėčiau sužinoti ko nors įdomaus, bei perpasakoti joms iš kitur sužinotus triukus!
Tai smagu!

Be to, iš tolo vengiu ir tų "viešų apkalbinėtojų"... Kam po galais yra naudinga žinoti, kad kitam nesiseka, kam įdomios tos apkalbos? Realiai naudos - nulis. Kone demonstratyviai visada parodau, kad manęs tokios kalbos nedomina. Išmokau pasirinkti tai, kas man yra mieliau...

Taigi, jeigu matote, kad kažkas puikiai atrodo, prieikite, pasakykite tai tam žmogui – net neįsivaizduojate, kiek daug naudingų dalykų grįš jums atgal. Tai nereiškia, kad pagrindinis tikslas su jais artimai susidraugauti. Ne! Tikslas yra pabendrauti, apsikeisti informacija ir puikiai praleisti laiką. Toks požiūris man tikrai yra daug priimtinesnis, nei tas kadaise, susukantis pilvą vien tik pagalvojus apie vietas, kur gali būti gražių merginų... Ha ha... Keista, bet taip ir buvo ;)

Tai tiek :) Visada laukiu jūsų pamąstymų komentaruose ar el.paštu gabriel.smile@live.com.

Kitoje įrašo dalyje išdėsčiau savo poziciją dėl pavydo, kurį kartais išprovokuoja mūsų brangieji vyrai, hrr....
Bet jį paskelbsiu kitą dieną ;)

Gero ir šilto vakaro!!

MINI APKLAUSA: ko pavydite kitiems???

2010-05-27T18:17:00.006+03:00

Žinau, kad beprotiška klausti tokių dalykų, bet... Labai smalsu :)
Kiek bandytumėm gintis, pavydo jausmas nėra būdingas tik blogiukams - jis būdingas visiems!
Daugiau ar mažiau. Dėl visa ko įdėjau paskutinį variantą... ---->
.. gal mes turime šventųjų???

Manau, kad švelnus pavydukas, kuris kartais apima, ne tik nėra žalingas, bet netgi skatina pasitempti. "Baltas pavydas" - sakome ir nejučia galvojame - "o ką galėčiau ir aš tokio padaryti, kad turėčiau tai, ką turi jis?". Būtent šito jausmo vedini kartais pasiekiame tokius dalykus, kuriems be jo nebūtume pasiryžę...

Jis taip pat retai susijęs su neapykanta, ar pagieža tam žmogui. Mes ir toliau palaikome puikius santykius tarpusavyje ir labiau pykstame ant savęs. Kad mažiau dirbame, mažiau stengiamės, esame ne tokie patrauklūs ir panašiai...

"Juodasis pavydas", kuomet ne tik mintyse kenkiame kažkam, bet ir esame pasiruošę perkasti jam gerklę ar pastoti kelią - be abejo, yra blogai. Ir ne kam kitam, o pirmiausiai mums. Piktas pavydas atvirkščiai - naikina ambicijas ir ėda mus iš vidaus...

Apklausa yra absoliučiai anoniminė - net aš negaliu matyti, koks IP ir už ką balsuoja. Galima žymėti nuo vieno iki visų variantų ;)
Tikiuosi iki sekmadienio sulaukti keleto balsų, kad galėčiau bent įsivaizduoti, kokios rūšies pavydas aplanko jus. Nes sekmadieni turbūt dydmoteriškai prisipažinsiu, dėl ko aš pavydžiu kitiems žmonėms.. Turbūt

Labai lauksiu rezultatų (beveik kaip Eurovizijos ha ha :)

Gero vakaro!

BĖGIOJIMO DRAUGAS

2010-05-26T15:54:00.012+03:00

Oh ne... Turiu naujieną tiems, kam sakiau, jog niekaip neradu kompanjono, kuris norėtų su manim bėgioti po dešimt kilometrų į dieną!!

Jea... Pasirodo, norinčių atsirado... Tadam ! ! -

Visuomet galvojau, kad Grandukas daugiau mano brolio ir tėvo draugas, bet pasirodo ir mane jis myli labiau už viską, kai imu jį kartu pabėgioti - gink šventieji šunys, kad tik nereikėtų sėdėti voljere... ha ha :)

Be to. jis pats geriausias bėgikas pasaulyje - niekada nesako, kad jam karšta ar pavargo bėgti į kalną, nesiskundžia, kad skauda šoną/kojas/galvą ir kad daugiau nepabėgs, nesivolioja uždusęs ant žolės, neatsilieka ir nesipainioja po kojomis ...

O, pliusai begaliniai...

Ko daugiau reikia maloniam ir atpalaiduojančiam krosiukui... Turbūt tik gero oro :)

LAIMĖ YRA ČIA PAT

2010-05-25T12:17:00.016+03:00

Vakar žiūrėjau jausmingą filmą "Ieškantys laimės" (vaidina Will Smith su savo mažu sūneliu).

Tai istorija apie vyrą, kuris netekęs visko ir kartu su mažu sūneliu tapęs benamiu, nepasidavė ir kovojo su gyvenimo siustais išbandymais.... Sužavėjo filmo kūrėjų sugebėjimas pavaizduoti, kaip kartais visi blogi dalykai geba ištikti vienu metu - netenki darbo, neturi kišenėj nė cento, palieka mylimas žmogus, neturi ko valgyti, plius tave apvagia, tave iškrausto iš namų, uždeda baudos kvitų, kaimynai grubiai reikalauja atiduoti skolas ir t.t.

Bežiūrėdama pagalvojau, kad žinau, koks tai jausmas ir kokia neviltis tuomet apima...

Įsiminė žodžiai, kuriuos tas vyras pasakė sūnui:

"Niekada neleisk kam nors tau sakyti, kad tu kažko negali!! Niekam! Net man!!"

O čia mano laimės žiedelis ( na, aš jį taip užvadinau), kuris pražydo už lango.... Kad nereiktų jos toli ieškoti.... :)

HELP! Aš neturiu DRAUGŲ!

2010-05-23T18:18:00.004+03:00

Po ilgos tylos į mano vienišą paštą atplaukė net keli laiškiukai, kurie įkvėpė mane parašyti porą žodžių...

Atrodytų, dabar pats metas džiaugtis gyvenimu: šiltos dienos turėtų užplūsti ir pripildyti širdis saulės spinduliais, sugeneruoti daugybę gerų idėjų, kaip prasmingai užpildyti vasaros dienas, idant jos taip greitai nepabėgtų. Visi ima draugus už pakarpų ir tempia laukan daryti iškylas, važiuoti prie ežerų, pabūti su šeimom, pasisemti gerų emocijų, susitikti naujų žmonių, patirti nuotykių, įkopti į kalnus, perbristi vandenynus...

Bet štai klausimas, kuris man iškilo skaitant šiuos liūdnokus laiškučius - kodėl tos saulėtos dienos vienus įkvepia puikiai leisti laiką ir džiaugtis gera kompanija, o kitus... dar labiau paskandina liūdesio ir vienatvės jūroje??

IŠSIAIŠKINK, KO IŠ TIESŲ TAU REIKIA?

Anokia paslaptis, kad aktyvūs žmonės, mėgstantys daug ir įvairios veiklos dažniausiai turi būrį draugų ir bičiulių ir taip yra todėl, kad su kitais žmonėmis juos sieja daug bendrų interesų įvairiose srityse. Kuo daugiau žmogus viskuom domisi, tuo jis įdomesnis ir kitiems. Na, ir mažiau aktyvūs turi mažiau draugų, pažįstamų, nes gyvena ramiai, sėsliai, jiems šeima ir namai - didelė vertybė. Bet neskubėkime smerkti... Nei vieni, nei kiti nėra geresni ar blogesni. Žmogaus teisė ir laisvė yra pasirinkti gyvenimo būdą ir nevalia jo stengtis primesti kitiems. Ne visiems ir reikia tų draugų. Patikėk manim, jeigu nuolat kremtiesi dėl to, kad neturi draugų, gali būti, kad tai tik išpūstas burbulas!

Reikalas tas, kad dažniausiai žmogus viską, ko jam labai reikia ... turi! Jeigu visą gyvenimą tau buvo kaip ir gera gyventi savarankiškai ir nepriklausomai, ir tik kartais užplūsta napaaiškinamas žmonių ilgesys - gal tas poreikis turėti draugų yra fiktyvus, išgalvotas, o tau tiesiog trūksta bendravimo? Kai kurie žmonės puikiai jaučiasi, kai geriausi draugai jiems.. šeima ir giminės! Išlekia pabendrauti su senais pažįstamais retkarčiais, bet dažniausiai laisvalaikį leidžia, problemomis ir rūpečiais dalijasi su artimaisiais.

Esu girdėjusi ir tokių šiurkščių pasakymų kaip: "Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu savo šunį/papūgą/žiūrkėną", "Geriau būsiu priklausomas nuo cigarečių, nei nuo žmonių", "Žmonės mane vargina", "Vienatvė - mano geriausias draugas". Tačiau kiek tuose pasakymuose nuoširdumo ir kiek baimės pačiam sau pripažinti tiesą? Taigi, jei visgi nusprendei, kad nori atsigriebti ir susirasti ištikimų draugų... Tuomet reikia veikti.

KAIP IR KUR GIMSTA PASLAPTINGASIS RYŠYS?
Ech, siūlyčiau iš pradžių bent išoriškai pakreipti savo tikslą nuo "susirasti draugų" prie "tiesiog pabendrauti". Tvirtai pasakyk sau šimtą kartų šiandien: aš noriu bendrauti, noriu draugauti, noriu pažinti žmones. Ir leisk gyvenimui tai sutvarkyti. Rašydama "leisk", turiu omenyje ir "netrukdyk" :) Jeigu sėdėsi namie - taip, niekas tikrai nenuvils, tikrai neįskaudins ir neišduos - bet ar nori taip gyventi?

Žmonių pabendravimui galima surasti praktiškai visur. Apie tas kliūtis, kurios varžo tave prieiti pakalbinti arba pakviesti jau būtų atskira tema... Bet kiek kartų esu bandžiusi, tiek įsitikinau, kad vienintelis baubas ir kliūtis esu aš. Iš tikrųjų tikrai nėra taip baisu. Jau vien ta mintis turėtų padrąsinti - kad kiti žmonės taip pat varžosi, gėdijasi, drovisi - tikrai nesi tas, kuris tai daro kažkaip ypatingai :) Trumpas patarimas šiuo atveju - nėra didesnės jėgos nei natūralumas...

Taigi vieną dieną tiesiog reikia pasiryžti. Galima pradėti pažindintis internetu (žinoma, visada reikia būti protingam ir atsargiam, stebėti žmones, domėtis jais - tai ne tik pasitarnaus lengvesnei bendravimo pradžiai, bet ir saugumui - neleistinas aplaidumas ir neįžvalgumas iš tavo pusės būtų papulti į pinkles kokiam nedoram apsimetėliui žmogėnui). Ten yra visokiausių grupių, temų, tereikia nesibaiminti parodyti iniciatyvos.. Galima lankyti šokių pamokėles, įvairius burelius, megzti, nerti, gaminti papuošalus, įstoti į autoklubą, sportuoti - ten, kur tau patiktų ir būtų žmonių. Kone visada tas dvasinis ryšys, vadinamas draugyste, gimsta iš bendros veiklos :)

Beje, reikia stengtis kalbinti aplinkinius. Kažkada labai šito bijojau, tačiau kadangi nuolatos tai "praktikavau", šiandien man visai nebaisu prieiti prie nepažįstamų žmonių paprašyti pagalbos arba pasakyti, kad man kažkas patinka, jie gražiai apsirengę ir t.t :) Kiek sunkiau kitose situacijose, tačiau tai jau kita tema ;) Žinoma, pastarasis patarimas tau pasitarnaus ne susirasti draugų, o išmokti nebijoti žmonių ir sugebėti pradėti kalbą apie "belia ką", bei pakeisti savo nusistatymą. Eidamas prie asmens su jauduliu, nepasitikėjimu, nerimu, su įsitikinimu, kad jis vėl atsuks tau nugarą negali nieko kito tikėtis, kaip tik lūkesčių išsipildymo.

KAIP PAŠALINTI ĮTAMPĄ?
Labai dažnai stengiausi perprasti, iš kur atsiranda toji nejauki atmosfera tarp žmonių. Ką gi, supratau, kad ji dažniausiai tūno... manyje! Neigiamos mintys yra galingas veiksnys - kaip galvoji, taip ir elgiesi. Net jei manaisi neparodąs to - kitas žmogus gali nesąmoningai jausti tavo savijautą ir net pats gerai nesuvokdamas kodėl, imti tavęs šalintis, arba gintis šaltumu (nors net ir tai ne visada reiškia, kad jis nebenori su tavimi bendrauti). Tad pokalbio metu mintyse galvok apie pašnekovą ir apie save pačius geriausius dalykus - kad jis gerai atrodo, kad jis protingai šneka, yra šaunus, kad tu geras klausytojas, judviem puikiai sekasi bendrauti ir t.t.

NEKALTINK SAVĘS DĖL NESISEKANČIO BENDRAVIMO!
Reikia dviejų žmonių noro ir didelių pastangų norint sukurti draugystę, ir tik vieno iš jų valios - ją sugriauti. Jei visgi su kažkuriais žmonėmis nesiseka - tai ne tavo kaltė. Ir ne tų žmonių kaltė. Aš taip pat galvojau, kad esu prasta pašnekovė, kad su manim sunku bendrauti, bet dabar suprantu, kad tai netiesa. Jau vien todėl, kad su kai kuriais žmonėmis man kaip ten bebūtų, puikiai sekasi bendrauti, nors ir nesame artimi :) Taip tiesiog gyvenimo sutvarkyta, kad negalime visi vienas prie kito derėti, turėti bendros veiklos, bendrus išgyvenimus, panašų požiūrį į pasaulį - tai neįmanoma! Ne visiems patinka salotinė spalva, ne visi klausosi metalo, ne visiems reikia aukštojo mokslo, ne visiems patinka triušiai... Pats žodis bendrauti gramatiškai reiškia turėti kažko bendro :)

Tad įkyrus siūlymasis į draugus vien tam kad būti draugais yra juokingas ir tikrai nesuteiks pasitenkinimo nei tau, nei kitam žmogui. Bendravimas, kuris vyksta nenatūraliai, tiesiog pasmerktas žlugti. Be to, būtent tokie netikri draugai dažniausiai atneša daug skausmo ir nemalonumų. Tad pajutęs tą niekaip nedingstantį nenatūralumą ir nenumaldomą nuojautą, kad tai ne tas žmogus, kurį norėtum pažinti, palik jį ir keliauk pirmyn. Turėk omenyje, kad tai buvo tik vienas žmogus iš daugelio milijonų galimų, tad tau nei kiek nereikia jaudintis dėl to, kad kažkas su juo nenusisekė. Pamiršk!!!

NETURI GĖDYTIS SAVO GYVENIMO BŪDO IR NUOSTATŲ
Tau nereikia stengtis kažkam įtikti, jeigu jis tau nemalonus, tau nereikia šypsotis, jeigu tau nejuokinga, tau nereikia pritarti kažkieno mintims vien todėl, kad visi taip daro, neprivalai eiti ten, kur eiti išties nenori, galų gale, neprivalai kažko atsisakyti vien todėl, kad kiti atsisako. Būk savimi! Elkis taip, kaip tau patinka elgtis, pamilk save tokį, koks esi ir pats nustebsi, kokius atradimus padarysi. Pakeitęs požiūrį į save, pamatysi, kaip vidinė savijauta neįtikėtinai lyg burtų lazdele užburia visą pasaulį aplink tave. Esu paragavusi šito skonio. Reikia jėgų ir valios save atitinkamai nuteikti, bet užtikrinu - kartą paragavęs ir supratęs, kaip tai veikia, pasijunti magiškai - viskas tiesiog ima žibėti naujomis spalvomis.

Išmesk mintis iš galvos, jog pasirinkęs savotišką gyvenimo būdą staiga tampi visai neįdomus žmogus ar blogas draugas, prastas pašnekovas ir esi pasmerktas vienatvei. Ne! Yra daugybė žmonių, kurie gyvena ir net mąsto panašiai kaip tu, jaučia tokį patį draugų poreikį ir net jeigu dar neatradai tokių, su kuriais tau būtų lengva ir gera surasti bendrą kalbą, bendrų interesų, tai tikrai nereiškia, kad jų nėra! Lygiai kaip neįmanoma sutarti ir patikti visiems iš eilės žmonėms, lygiai taip pat neįmanoma neįtikti nei vienam! Sena gera tiesa - kas nuoširdžiai ieško, tas tikrai atranda.

ŽINAU, KĄ REIŠKIA VISA TAI IŠGYVENTI!

Negaliu nustoti verkti, kai tenka skaityti kitų žmonių mintis, kurios yra tokios artimos manosioms. Tomis akimirkomis nebesuprantu, kas darosi ir kodėl man taip graudu. Taip noriu kiekvieną tokį žmogutį, kuris liūdi esąs vienišas, pamatyti ir pasakyti jam: "prašau, neliūdėk, aš būsiu tavo draugas, niekada daugiau nebebūsi vienas ar nelaimingas, mudu kartu viską išgyvensim, vienas kitam padėsim.........." Deja, viskas, ką galiu realiai padaryti, tai tik mielai sutikti arba pasiūlyti kartu išgerti arbatos, atvirai pasišnekučiuoti, kažką nuveikti, bet negaliu pažadėti ar garantuoti, kad atsiras mano minėtas dvasinis ryšys, kuris sujungs mus ilgam laikui... Draugystė yra magiškas, nepaprastas dalykas ir surasti gerų draugų nėra lengva. Tikrai ne todėl, kad Lietuvoje visi nedraugiški-egoistai-savanaudžiai. Kartais lenda tokios piktos mintys, tačiau tai netiesa. Tiesa tik ta, kad visi žmonės yra skirtingi. Ir ne visada tie skirtumai yra priimtini...

Tikiuosi, nors kiek pagelbėjau susidėlioti mintims į vietas. Taip, tai mano tiesos ir dar daugelį kartų jas kartosiu, nes jos jau pradeda veikti, ha ha... tad atvirai jomis pasidalinau :) Gal neįstengiau aprėpti visų kilusių minčių, bet juk ne paskutinį kartą rašau... Daugiau kol kas negaliu niekuom padėti - pati vis dar mokausi belstis į žmonių širdis ir nuoširdžiai tikiuosi jas kada nors atsiversiant...

Dievinu šiuos Celin Dion dainos žodžius, kurie man simbolizuoja tikrą draugystę:

"Už visą tą laiką, kurį buvai šalia,
Už visą tiesą, kurią privertei pamatyti,
Už visą džiaugsmą, kurį įnešei į mano gyvenimą,
už visas klaidas, kurias ištaisei,
už svajones, kurias išpildei...
...aš amžiais būsiu Tau dėkinga..."

Sėkmės savęs ir kitų atradimo kelyje!

Tuoj sudraskys į skutelius... ! Kas??

2010-05-19T00:51:00.010+03:00

Ha ha :)) Mano minkštoji draugė.
Kaskart mane stebina savo iškalbingom grimasom...

Žiupsnelis moteriškos romantikos :)

2010-05-17T22:56:00.006+03:00

Labai graži daina, romantiškos eilutės bei širdį suspaudžiančios filmo ištraukos :)
Enjoy ;)

Žodžiai norintiems paniūniuoti:

And what if I never kiss your lips again
Or feel the touch of your sweet embrace
How would I ever go on
Without you there's no place to belong
Well someday love is gonna lead you back to me
But 'til it does I'll have an empty heart
So I'll just have to believe
Somewhere out there you thinking of me
Until the day I'll let you go
Until we say our next hello
It's not goodbye
'Til I see you again
I'll be right here rememberin' when
And if time is on our side
There will be no tears to cry
On down the road
There is one thing I can't deny
It's not goodbye
You'd think I'd be strong enough to make it through
And rise above when the rain falls down
But it's so hard to be strong
When you've been missin' somebody so long
It's just a matter of time I'm sure
But time takes time and I can't hold on
So won't you try as hard as you can
To put my broken heart together again

Gyvenimas be.. rankų ir kojų

2010-05-13T00:15:00.007+03:00

Visi mes kartais jaučiamės nelaimingi.Visus dėl įvairiausių priežaščių užpuola blogos nuotaikos, pykčiai, nusivylimai. Kai atsiranda kliūtys gyvenime, pradedame kaltinti kitus, o neretai patys jaučiamės kaip didžiausi kaltininkai ar nevykėliai: "o, dabar tai jau viskas baigta, mano svajonė niekada daugiau nebeišsipildys...", "nebežinau, kaip galėčiau tai išspręsti, tai ne mano jėgoms, man per sunku, aš pasiduodu, nebeturiu tikslų..." Kartais gyvenime nematome nei laimės, nei džiaugsmo ir nuolat galvojame ir gedime tų dalykų, kurių labai trokštame turėti, bet deja, jų kaip nėra, taip nėra. "Tik ne šitoje šalyje... aš nežinau, kas yra laimė, esu nelaimingas".

Žiūrint į šį stulbinantį, energija trykštantį nedidelį vyruką nejučiomis ištryško ne viena ašarėlė. Tik ne, ne iš liūdesio. Greičiau iš sąžinės graužimo.

Nick Vujicic gimė be rankų ir be kojų...

Kaip jums atrodo, kiek pamokų per savo gyvenimą jam teko išmokti, kiek stiprybės prireikė susitaikyti ir pamilti save, išgyventi bei prisitaikyti prie pasaulio, skirto dvikojams ir dvirankiams? Daugelis išgirdę neabejotinai pagalvotų, kad toks žmogus žlugęs ir jo gyvenimą pavadintų vegetavimu. Bet kai žiūrėsite, tokios mintys net į galvą neateis. Įspūdinga, bet šio jauno žmogaus akyse švieste šviečia ramybė, santarvė, pasitikėjimas savimi ir Dievu, ryžtas, neapsakomas pasitenkinimas savo būtimi. Jo šūkis: nėra galūnių - nėra problemų :)
Nikas pasirinko kelią verčiau džiaugtis tuom, ką jam Dievas davęs, nei liūdėti dėl to, ko ne... "Man nereikia rankų, kad galėčiau laikyti mylimosios širdį" - sako jis.

Kai tik pamačiau šiuos filmukus, pajutau gėdą. Kad tingiu ar nenoriu rytais keltis iš lovos, stryktelėti daryti mankštos ir gerti arbatos, nenoriu eiti atlikti darbų, kurie jau ilgą laiką manęs laukia, leidžiu vakarą prie televizoriaus, užuot išėjus pasivaikščioi ir pririnkus gėlių puokštę iš sodo - tiesiog pasidžiaugus ir padėkojus, kad galiu visa TAI padaryti!!!

Linkiu trupam susimąstyti, kokią svarbią žinią kiekvienam iš mūsų nori pranešti šis ypatingas žmogutis.

Tebūnie tai mažas įkvėpimas šiai dienai :)

Mažoji Edita :)

2010-05-11T13:46:00.016+03:00

Šioje nuotraukoje esu tik kūdikio pavidale :) Tai vienos iš pačių seniausių nuotraukų iš mano foto albumų, kurių išties yra nemažai..

Deja visas jas yra ''uzurpavusi'' mama ir niekaip neduoda man jų patvarkyti, ha ha... Manau, reikėtų jas, kad nepasimestų, kada suklijuoti į milžinišką albumą ir padėti į garbingą, saugią vietą...

Keista dabar prisiminti ir suprasti, kad kažkada aš buvau tokia mažytė ir ...išdykusi :) Nuolat regzdavau visokiausius sumanymus savo mažoje galvytėje. Pamenu, sugalvojau slaptą raštą ir su broliu rašinėdavausi laiškais prie mamos, kuri visiškai nesuprasdavo tų hierogflifų prasmės, kas mums teikdavo laaabai daug džiaugsmo :)

Turėjau iš tėvo "pasiskolintą" plaktuką ir krūvą vinių - mėgdavau kalti ant medžių lentas ir darytis ten namelius. Vargšas lazdynas netoli namų buvo nuolatinis kankinimų objektas. Bet užtat labai mylėjau gyvūnus. Turėjom tokį išdykusį katiną, kuris vis taikydavosi ką nors pagriebti nuo pietų stalo. Gelbėjau jį nuo bausmių - išrankiodavau prikritusius jo šerius ir erkes iš ką tik pamelžto pieno, kurį atnešdavo senelis ir palikdavo ant laiptų, pamiršęs uždaryti duris. Slapta pietaudama dėdavau į kišenę nesuvalgytus kotletus, kuriuos nešdavau tam katinui.

Man visada paranojiškai atrodydavo, kad visi gyvūnai nori valgyti!! Arkliui tempdavau duoną iš duoninės, šuniukams - mėsą iš šaldytuvo, žvirbliams - kokius grūdus iš senelio sandėlių. Tikėjausi, kad lieku nepastebėta.. :)

Pamenu, mano vargšas brolis (kuris buvo ketveriais metais jaunesnis pyplys) nuo manęs gerokai kentėdavo - kartais mušdavausi, demonstruodama "jėgą", o kartais tiesiog neatsargiai žaisdavau. Versdavau jį žaisti barbėmis (nors nepamenu, kad labai aktyviai spyriotųsi ha ha). Eidama pažiūrėti ko nors įdomaus, braudavausi pirmyn, kad neduok die, jis pirmas nepamatytų, tačiau stumdavausi į galą, kai susidarydavo nemaloni situacija :)

Vieną kartą pasigaminom sau ginklus - brolis turėjo medinį lanką su medine strėle, o aš vadinamąją "ragatkę" (kažko užstrigo lietuviškas pavadinimas) bei krūvą akmenukų kišenėse. Kokia akivaizdi neligybė, ha ha.. Su tuo akmenuku jis taip skaudžiai gavo virš akies į antakį, kad turbūt iki šiol likęs randas. Pamenu, atlėkęs tėvas tuomet ilgaaaam atėmė tuos "žaislus"...

Tėvams irgi pridarydavau įvairių pokštų - jiems beinant pro duris trūkinėdavo priraišioti siūlai, skaitant laikraščius iš viršaus ant tų pačių siūlų nusileisdavo maži plastilininiai vorai, kurie beveik nesiskirdavo nuo tikrų, keisti gyviai tupėdavo ant šviesos jungiklių, ką jau kalbėti apie nuolat dingstantį maistą, neišskalbiamai išteptus rūbus, sulaužytus ir sudaužytus daiktus. Ir taip kone kasdien :) Namie buvo padauža neregėta...

Žinoma, bėgant laikui nurimau. Gerokai nurimau...:) Paauglystėje bendraamžiai sakydavo, kad esu pernelyg rimta ir šalta savo metams. Niekada neidavau į diskotekas, nes nepatikdavo, kai kiti vaikai gerdavo ir rūkydavo - o jei pareiga šaukdavo bent kiek ten pabūti, skambindavau mamai, kad mane po valandėlės iš ten paimtų... Labiau mėgdavau savarankiškai kažką veikti, nei būryje klasiokų ar draugų - jie visada trukdydavo man susikaupti :) Tačiau išskyrus kartais keistą savijautą rytais ruošiant kuprinę, mokykla man patiko.. Ypač tos šiltos pavasario dienos, kai pamokos vykdavo lauke...

Mmmm... jeigu kas mane dabar sugražintų į tuos laikus, ko gero pulčiau apkabinti kiekvieną klasioką... ;)

ŠILTA :)

2010-04-26T16:22:00.011+03:00

Šįkart ramiai poilsiavau Vingio parke.

Nežinau kodėl, bet buvo labai smagu pabūti viešumoje, pasiklausyti, kaip šūkauja vaikučiai... Beveik nebuvo žmonių, kurie vaikštinėtų be mažųjų išdykėlių... Vienas iš jų, žiūrėk, pasiėmęs pagalį su krūmais "kovoja", kitas pyplys smagiai bėga nuo šūkaujančios mamos, rankose laikydamas didžiulį cukraus vatos bumbulą, trečias dar vos ant kojų pastovėdamas bando gaudyti šunelį :)

Aš myliu vaikus :)

Love love love!!!

Jie tokie mieli, tokie linksmi ir nerūpestingi...

Čia mano mylimas raudonas termosas, kurį visur su savimi tampausi, ypač žiemą - jo dėka gerokai sumažinau savo išlaidas arbatai, ha ha...
Vis bandėm suprasti, kokia šitų "stovų" paskirtis...Bet taip ir nesugalvojom...
Vakarėjant pasidarė šalta, tad nukiūtinome namo. Neapsakomai laukiu tų dienų, kai galėsiu likti iki žvaigždžių skaičiavimo :)

AR GALITE, PRAŠAU, ĮPILTI DAR ARBATOS?

2010-04-22T17:06:00.003+03:00

Ačiū :) Dabar galiu kalbėti. Ką norėtumei išgirsti? Papasakoti apie save??

Mmmmm...

Žinai, mane visada glumino šitas klausimas. Jeigu klausia pažįstamas, akimirką nesumoju, nuo kurio čia galo pradėti, o jei nepažįstamas - tuomet dar sudėtingiau parinkti ištrauką iš savo gyvenimo. Dažniausiai tokiais atvejais imu juokauti :) "Na, mėgstu miegoti ant grindų, kilnoti svarmenis, bėgioti dešimtis kilometrų, dievinu sieros kvapą, kuris sklinda iš užgesusio degtuko, mėgstu slapčia pasipurkšti vyriškais kvepalais, mano namų ruošos hobis - plauti grindis ir valyti dulkes..." ir t.t.
Kai matau, kad žmogus šypsosi, pasakau, kad aš visai nejuokauju ir kad tai tiesa. Tada šypsosi dar labiau.. He he... Įtampa pašalinta.

Pastaruoju metu retai tenka pasinaudoti šia "technika". Tiesiog netenka pažindintis -pačiai iniciatyvos pritrūksta - mintys sukasi kitoje sferoje - ant pečių užgriuvęs didžiulis darbas, kurio, buvau įsitikinusi, kad neįstengsiu ir nesugebėsiu baigti, nes paprasčiausiai to darbo nekenčiu, nemyliu, man bloga vien pažiūrėjus į tą pusę...

Stop! Ar girdi šitą dainą, kur dabar groja?

Jos pradžia buvo labai graži :)

Tačiau šiandien situacija gerokai pasikeitusi. Aš beveik pradedu tikėti, kad įstengsiu. Privalau įveikti šį sunkų laikotarpį. Tiek daug jau padaryta ir suprasta, tiek daug atrasta. Mane palaiko man artimi žmonės. Negaliu visko imti ir paversti niekais. Matau porą žingsnių priekyje, kuriuos privalau žengti ir esu tvirtai įsitikinusi, kad už jų manęs laukia dar kiti pora žingsnių... Taip palaipsniui ims skleistis gyvenimas... Jis man tapęs kaip knyga - verčiu vieną lapą, kitą lapą, trečią lapą... Lyg skaityčiau istoriją ir kiekvieną akimirką beskaitant įdomu, kas bus toliau. Kartais ši istorija baugina, kartais verčia šypsotis...

Per tas kelias savaites beveik priaugau prie knygų. Mano katė savo ruožtu, priaugo man prie kelių. Ir ne tik prie kelių - apskritai sekioja mane iš paskos jau gerą mėnesį. Mat, atsivedus "benkartų armiją", jos charakteris (kaip visada) pasikeičia neatpažįstamai - tampa prieraiši, lipšni, meili - tiesiog neįmanoma atsiginti šios "mamytės". Velniškas šnairavimas išnyksta be pėdsako....

Sėdi ant kelių prie darbo stalo ir atidžiai seka, ką aš ten veikiu, sukioja galvytę kaip koks mažas inspektorius. Kartais užklausiu jos kokio sudėtingo klausimo ir visada išgirstu atsakymui murkimą. Sakau - žmogau, gerai mąstai!!!
M u r r r r?

Kartais išlekiu kur nors iš namų pasižmonėti. Patinka palakstyti po parduotuves, pasimatuoti rūbus, kurių galbūt niekada nepirksiu, ha ha... (na, kaip ir visoms moterims tas patinka) nors nesu didelė "-manė". Iš pirmo žvilgsnio patiko šitas languotas švarkelis, pagalvojau - nugvelbsiu bent nuotrauką matavimosi kabinoje...

Nors gal pavasariui norėčiau ko nors spalvingesnio. Vat taip po to ir būna - nusiperki ir sukioji galvą namie - kuriem galam aš jį pirkau, tą skudurą??

Teko ištrūkti ir rimtesniems "užsiėmimams" - pavasariniai pasivaikščiojimai parkuose yra neišvengiami. Čia spalvingasis inkilų medis Verkių parke:
Kraštovaizdis čia pat šalia medžio nuo skardžio tiesiog neišpasakytai gražus! - kai bus labai šilta, pasiėmusi kokį gerą kompanjoną/ę, keliausiu ten skaityti arba surengti nedidelį sumuštinių pikniką...

Ką gi, ką tik išgėrei su manimi virtualios arbatos. Dar daug turiu ko papasakoti, bet manau, atidėsim tai kitam kartui :) Iki malonaus...

INTERNETAS, VIRTUALUS DARŽAS IR MARGUČIAI

2010-04-21T10:58:00.008+03:00

Kas atsitiktų, jeigu staiga dingtų internetas? Dingtų ne tik mano namuose, jūsų namuose, bet... visame pasaulyje? Kokios būtų pasekmės? Ar kartais susimąstome, kokia didelė yra žmonijos „priklausomybė“ informacinėms technologijoms? Arba: kaip giliai įbridome į balą, vaikai?

Aš asmeniškai galiu ramiai sau teigti, kad be interneto praėjo visa mano vaikystė, paauglystė, tad kaip gyvenau kadaise ir dabar, manau, išgyvenčiau. Tačiau globaliai imant, vos tik internetui atsiradus pasaulyje (apie 1969 m.) su juo palaipsniui imta sieti kone visas žmogaus gyvenimo sritis. Taigi ir mano vaikystė neabejotinai buvo įtakota man tuomet dar nelabai suprantamos, nematomos ir neužčiuopiamos interneto rankos. Šiandien toji ranka jau gerokai visus mus suėmusi "į nagą" ir šito įrodinėjimui, ginčams, diskusijoms tikrai nebėra prasmės.

O kas, jei vieną dieną.... Šmaukšt! Ir neveikia.

Tik pagalvokim, kiek įmonių, milžiniškų korporacijų pasitrauktų iš verslo ir kiek milijonų žmonių liktų be darbo! Jau vien Google kompanijoje dirba apie 20 000 žmonių (!). Žlugtų elektroninė prekyba, elektroninė bankininkystė ir t.t. Visa ekonomika patirtų milžinišką, neišmatuojamą krachą. Labiausiai išsivysčiusios šalys tai pajustų labai stipriai. O mažiau išsivysčiusioms šalims tektų visos pasekmės, susijusios su prekybos ir visokeriopos pagalbos netekimu iš pastarųjų (nors gal indėnai ar kokie laukiniai bušmenai kaip gyveno, taip ir gyventų...). Be ekonominių sunkumų, nebeliktų internetu informaciją platinančių agentūrų, todėl visa info iki mūsų keliautų tiesiog vėžlio žingsniu (ką darytume be mūsų nuolatinio informatoriaus "DELFI"?) Galiausiai būtų prarasta galybė svarbių duomenų ir t.t. Net sunku ir nuspėti visas kitas pasekmes, tad verčiau apie tai negalvoti.

Tokia katastrofa, kaip visuotinė interneto žūtis, anot mokslininkų yra praktiškai neįmanoma. Sako, kad internetas – tai ne mygtukas, kurį paspaudus padarysi viskam galą. Įmanomas tam tikrų šio tinklo dalių neveikimas, kas atsitinka kone kasdien visame pasaulyje. Žinoma, gali atsitrenkti koks milžiniškas asteroidas žemėn, internetas gali būti paveiktas saulės radiacijos, tačiau tuomet ir visa Žemė pavirs apleista dikyne. Vargu ar tokiam kontekste kam rūpės, kodėl negalima prisijungti prie one.lt.

Kiek daug įvairių dalykų gyvenime jau „suinternetinta“! Štai, pavyzdžiui, neseniai perskaičiau, kad pasaulyje jau yra įmanomas virtualus ūkininkavimas (!). Pasirodo, užsiregistravus svetainėje, pavadinimu „La Verdure Del Mio Orto“, galima virtualiai išsirinkti ir išsinuomoti norimo dydžio žemės sklypą bei daržoves, kurias norėtum jame auginti. Šį sodą galima papildomai papuošti gėlėmis, saldžiomis uogomis, prieskoniais. Visos gėrybės, užaugintos sode, joms „prisirpus“, bus pristatytos užsakovui tiesiai į namus. Na, o jei klientas pageidaus, kartu su visu gėriu gaus ir nuotraukų albumą apie visą auginimo procesą. Jame pastabesnis netruks atrasti ir kaliausę su savo veido nuotrauka... varnoms baidyti.

Žinoma, visos šitos paslaugos ir priedai - ne už dyką (žemės nuomos kaina netoli 1000 eurų..). Bet užtat, kaip teigia pardavėjai, visi produktai bus auginami švariai ir ekologiškai (beje, toje pačioje svetainėje yra publikuojami ir daržovių receptai, mane asmeniškai sudomino agurkų jogurto receptas (?))

Tai va, gal jau netoli laikai, kai sakysim draugams – "ateik ši sekmadienį į svečius, atvažiuoja dėžės bananų iš mano sodo Afrikoje!!"

Argi nebūtų šaunu? Nebereikėtų vaikščioti į parduotuves ir pirkti daržovių, kurios jau seniai nebeturi jokios maistinės vertės, skonio ir atrodo kaip iš plastiko. Ech, prieš daug metų buvo kitaip – pomidorai būdavo skanūs ir sultingi, pamenu, labai mėgdavau jų salotas. Skanu prisiminti... Tuos skanius laikus, kai dauguma mūsų perkamų produktų būdavo išties natūralūs ir sveiki. Šiandien, deja, reikia atidžiai tikrinti ir skaityti, ką perki. Kišenėje tiesiog privalu nešiotis padidinamąjį stiklą, vadinamąją lupą - idant įžvelgtum smulkiom raidėm užrašytą maisto prekės sudėtį...

Tačiau labai dažnai iš tos etiketės neįmanoma atsekti visos produkto gamybos grandinės. Štai pavyzdžiui, jeigu tai yra kiaušiniai, juos padėjusių vištų bei jų maitinimo ypatumų juk nepatikrinsi. Tad tenka taikstytis... Gerai, kad Velykoms mes dar surenkame naminių kiaušinių iš naminių vištų... Nors kažin kaip ten yra? (lesalas juk kartais irgi pirktinis...)... Et, gal verčiau nesigilinti, o pasidžiaugti Velykomis atsiribojant nuo to maisto.

Bet šiais laikais ir tai nėra lengva. Kodėl? Na, visų pirma paminėtina, kad Velykinių tradicijų yra pakankamai daug. Ir įdomių. Ir tik viena iš jų skamba: „atėjus Velykų šventėms, svarbu skaniai ir sočiai pavalgyti...“. Viena iš daugelio.

Tačiau ar šiandien kas nors prisimena tas kitas tradicijas? Ko gero nelabai - privalėsi sėdėti ir kimšti kiek lenda (jeigu taip nedarysi, dar netyčia įžeisi šeimininkę..). Valgymas yra kone pagrindinis veiksmas, kurį „daryti“ susirenka giminės. O kai veiksmas yra atliktas, kartu su valgiu į skrandį užmarštin nukeliauja ir nebelieka pagrindinio tikslo. Ir ką? Visi nuobodžiai pasėdėję, sunkiom galvom ir pilvais išsiskirsto. Velykų kaip nebūta. Kas ten žino, kas yra Velykų bobutė... Ar kas nors ridena margučius (dar gerai, jei juos taip galima vadinti, dėl to, kad jie nudažyti... O kas, jei ne?..)? Ar žino nors vieną burtą ar žaidimą? Mmmm... Be šito, senais senais laikais, Velykas sutikti buvo privaloma švariai ir tvarkingai: prieš šią šventę moterims reikėdavo išplauti namus, sienas, langus, išsišluoti, pakeisti patalynes, išskalbti rūbus....

Tiesa, kalbant apie moteris, kadaise (1940 m.) Lietuvos teisėje buvo įmanoma rasti tokių normų:
„žmona turi klausyti savo vyro, šeimos galvos, mylėti jį, gerbti, būti neribotai paklusni jam, stengtis visaip kaip jam įtikti ir būti prisirišusi kaip namų šeimininkė“,
"žmona vadinasi pagal savo vyro pavadinimą“,
"vyras su žmona turi gyventi draugėj. Todėl danginantis kitur, stojant tarnauti ar kitaip keičiant vyrui nuolatinę būstinę, žmona turi sekti paskui jį“. Ha ha, juokingai, skamba, tiesa?... :) Ir gerai, nes šitos normos tikrai nebegrįš - tai tikrų tikriausia atgyvena.

Kyla klausimas, ar švenčių tradicijos taip pat yra atgyvena ir juokingai skamba? Galbūt jau reikia kurti naujoviškas, šių dienų visuomenei tinkamas ir patrauklias tradicijas? Gal kada koks nors verslininkas apsiims ir atgaivins jas netradiciniais būdais – pavyzdžiui, galima bus internetu užsakyti vištų "haremą", pagal užsakymą iš savo vištidės gauti kiaušinius tiesiai prie durų, o kaip papildomą paslaugą specialiai Velykoms "inicijuoti" šių kiaušinių numarginimą?

Visko gali būti ...:)