Pažvelkite, kokia prie jūros savaitė buvo niūroka - sakyčiau, visomis prasmėmis... Vėjuota ir šalta, pora dienų išvis ištisai lijo. Nuo raukymosi parsivežiau turbūt tik porą raukšlių ant veido, ha ha :))) Oj, ne, dar ne viskas - pagal pageidavimą Daliui atvežiau jau nupešiotą gulbę (na, nebuvo kas veikti tokiu oru), o Dariui - kriauklytę su perlu. Dovanas prašom atsiimti patogiu laiku :)
O va, Viltei ir visiems kitiems tokią pajūrio pasakaitę galiu pasekti :)
...
Kartą pajūry gyveno žalsvas vabalėlis... Kasdien maudėsi saulės spinduliuose, šiltas smėlis pilvuką kutendavo, tupėdavo savo žaliuose namučiuose pajūrio kopose ir toliau tų žolių nieko nematė... Maža to, visa šeimyna vabalėlių gyveno tuose krūmynuose, ramiai, saugiai - žmonės poilsiautojai jų bodėjosi, artyn neidavo. Žalsvas jaunas vabalėlis smalsiai stebėdavo poilsiautojus, slapta trokšdamas prieiti artyn, pasisveikinti, bet vabalai senoliai šiukštu perspėdavo apie mirtiną pavojų – ne vienam žmogaus išgastis liūdnai baigėsi...Ir štai vieną apniūkusią dieną, tupėdamas ant stiebo, beveik virš savo ūsų, vabalėlis išgirdo vaikišką žmogaus balselį:
„Kai būnu su ja, vienas pats žaidžiu, ką nors sugalvoju“.
„O ar dažnai atvažiuoji prie jūros?“ – klausia jo moteriškas balsas.
„Dažnai...“
Vabalėlis mikliai užlipo ant pačio stiebo galiuko ir apsąlo iš džiaugsmo: mažas, dailus berniukas jį pamatė, bet nė kiek neišsigandęs į jį žiūrėjo. „Pagaliau!“, pagalvojo vabalėlis, „Pagaliau mane pastebėjo!“
Ir... didžiai nuostabai, vaikas ištiesė rankytę prie jo, kviesdamas užlipti ant mažo pirštuko. Žaliasis atsargiai plonutėm kojytėm užropojo, patenkintas ūsais pakraipė ir sušuko:
„Valio“!! - šaukė vabalėlis žemai žolėse likusiai šeimynai, – Aš čia, pažiūrėkite, visi vabalai, dabar aš žmogaus draugas, ar girdite – jis nebijo, nebijo manęs! Jis mane paėmė, paėmė ant rankų!”
“Palauk, vaikeli, neimk jo, dar įgels…” – susirūpino mergina. „Neįgels“ – drąsiai atsakė berniukas. „Gal jau einam?“ - tučtuojau paklausė. „Neinam, mažuti dar, pažaisk su vabaliuku, pabūnam, greičiau laikas praeis, mažiau reikės jį piktą matyti...“
Žaliasis vabalėlis su džiaugsmu puškuodamas ropojo ten, kur berniukas jį leisdavo, po duobeles smėlynuose, po žaislines mašinas, po kastuvėlius, mintyse vis kartodamas: „Dėl tavęs drauge, padarysiu viską - tik laikyk mane šalia savęs ir amžinai nepaleisk“.
Po valandėlės mergina padavė berniukui batukus, surinko žaisliukus, uždėjo striukytę nuo žvarbaus vėjo apsaugoti ir abu nukeliavo namo krautis daiktų...
„Ką ten laikai kumštyje?“ – bevažiuojant iš pajūrio namo, paklausė tėvas, pro galinį veidrodėlį pamatęs besimuistantį sūnų.
„Vabalą“ – atsakė šis.
„Kam tu jį paėmei? Gyvi padariukai turi gamtoje gyventi, išleisk jį“.
Kumštelis atsigniaužė ir vabalėlis pro plyšį pamatė, kaip atsiveria važiuojančio automobilio langas. „Drauge...“ sudrebėjo vabalėlis visu kūneliu. Sušmėžavo namai, asvaltas, purvinos, sulytos gatvės grindinys...
Šilta rankytė, nukračiusi stipriai įsikabinusį vabalą, pasislėpė už lango...
Labanakt,
Edita
