Geriu kavą prie stalelio. Su pienu. Balkone tvanku, lauke – karšta. Apačioje personos garsiai kalbasi anglų kalba. Tuo tarpu aš – patyliukais rašau šiuos žodžius. Lietuviškai :)Regis esu nusiminusi, nors žinau, kad neturiu teisės tokia būti :) Regis, jaučiuosi vieniša, nemylima, nors lyg ir nėra tam jokio pagrindo. Gal...
Regis, nežinau, ką daryti toliau. Nors turėčiau žinoti...
Žmogus privalo turėti laiko pabūti žmogumi... Pajusti liūdesio, beprasmybės, tuštumos tvaiką. Atsigerti nevilties, netikrumo, nors pati žinau, kad man tai kenkia lygiai taip, kaip kenkia kava.
Turime pabūti ir silpnais, ir bejėgiais, atsiskirti nuo draugų, šeimos, socialinių tinklų, nesėdėti Facebooke, mėnesių mėnesiais nerašyti internetinių dienoraščių :) Patirti, kad nieko naujo gyvenimas neatnešė, o tik eilinį kartą kažką atėmė...
Jeigu cukrų šaukštais valgytume kasdien, jis nebebūtų toks saldus, koks yra dabar.
Kita vertus, kava mano jau ataušus – viso labo miežinė :)
Sveiki, mielieji, ir su pirmąją vasaros diena :)
Edita
