Štai vieną gražią dieną puškuoju dviračiu miško keliukais ir šit matau: raudonuoja toli toli nuo kelio kokis tai raudonas taškas... Galvoju - nagi musmirėms dar ankstoka! Todėl nulipu nuo dviračio ir keliauju ištirti mįslės...Ir štai prasiskynusi, prasibrovusi pro tankią lapiją pamatau stovinčią didelę raudoną sofą.
Pasijuntu lyg jaukiame svečių kambaryje, kurio lubos dangaus žydrumo dažais dažytos, sienos spygliuočių ir lapuočių paveikslais iškabinėtos, grindys minkščiausiu kilimu iš samanų nuklotos, o iš gretimo kambario tuoj tuoj išlįs vilkas...
Filosofinė mintis pakibo: galbūt kažkas netyčia pametė... ?
Gražios dienos,
Edita
