AR PAKANKAMAI DĖMESIO SKIRIAME SMULKMENOMS?

Ko gero produktyviausia paros dalis studijoms yra vakaras. Ramu, tylu, niekas neskambina, nesibeldžia, visi ruošiasi miegučio. Atsipalaiduoji ir siurbčiodama arbatytę gali  iš visos širdies įsigilinti į studijas. Sukaupi dėmesį, nesiblaškai - dėlioji žinias į tam skirtas lentynėles galvoje :)
Kadangi skaitydama mėgstu braukyti konspektus, dažniausiai rankose turiu pieštuką pasižymėti svarbioms vietoms...


  Plaukuotieji studentai sėdi ant knygų

O kas, jei jis - dingęs be pėdsakų? Tokiu metu nėra kur nubėgti nusipirkti, nėra iš ko pasiskolinti. Yep, aš iš tų žmonių, pas kuriuos rašymo priemonės ilgai neužsilaiko, he he :)

Kadaise skaičiau straipsnį-pamąstymą (nepamenu kur) apie nuolat dingstančius tušinukus :) Ir netgi eksperimentą, kurio metu keliems žmonėms buvo išdalintos kelios dešimtys tušinukų su specialiomis žymomis. Pasibaigus eksperimento laikui, bent pusė tų tušinukų jau buvo pamesta...

Prajuokino autoriaus pasvarstymai apie tai, kad kažkur po galais turi būti vieta, kurioje kaupiasi visi tie pamesti tušinukai?! :) Turbūt reikėjo į kiekvieną įtaisyti kokią "blakę", pagal kurią galima būtų atsekti, kur gi yra toji "lobių" sala... :)
...
Neseniai sėdėjau laukiamąjame ir pastebėjau šalimais ant kėdės kabantį šalikėlį. Buvo akivaizdu, kad kažkoks žmogus pamiršo. Kaip tikra gera teta, nusprendžiau nupėdinti pas budintį ir atiduoti jam tą šalikėlį - gal žmogus pasiges ir užsuks pasiimti? Deja, budintis pakinkavo galva: "Žmonės palieka tokias kruvas daiktų, kad jei visus rinkti, nebūtų jų kur dėti...! Net striukes su piniginėm! Reikia palikti ten, kur randi - žmogus gal prisimins, kur paliko ir atbėgs pasiimti".

Akimirką suabejojau dėl tokio nurodymo, bet visgi taip ir padariau.

Buvo ir man  - regis kojas pakirto ir pervėrė vidurius aštri ietis - kitaip to jausmo nepavadinsi - kuomet pamačiau, kad piniginėje nėra mano vairuotojo pažymėjimo! Ir tik vėliau atradau jį kitoje kišenėlėje, nei visada dedu :) Netikras aliarmas :)

Arba būna, ieškai ieškai kokio daikčiuko ar popieriaus, visus namus kaip šernas samanas išrausi, paniškai už galvos susiėmus: "kas-dabar-bus", kol galop randi ieškomąjį  pačioje matomiausioje vietoje :)

Uh, reikia ugdyti savo dėmesingumą smulkmenoms, nes negali žinoti, kada šito dalyko stoka pakiš tau koją rimtesniuose dalykuose... Kaip šitam šimtąsias Kalėdas rodomam filme, kuomet tėvai, turėdami dešimtį vaikų, važiuodami atostogauti vieną atžalą pamiršo namuose, ha ha :)

Gražaus vakaro :)

Edita