Taip, jums turbūt gerai žinomos istorijos apie penkis šuniukus (turėjusios atgarsį net Džiugo 666-oje blogoramoje!) pabaiga :) Šiandien galiu ramiai atsikvėpti, nes padovanojome paskutinį šuniuką :)Kai sulaukėme skambučio, labai pergyvenau ir su nerimu laukiau susitikimo. Galvojau, kad tik mažutė patektų į geras rankas... Vežamas į sutartą vietą, šuniukas baikščiai dairėsi pro langą, tarsi klausdamas, kurgi mes jį norime palikti? Tai buvo bjauri akimirka - buvau prie jos prisirišus ir buvo skaudu, kad jau niekas nebelakstys sode, nevartys visko iš eilės, neišdykaus, nebegalėsiu glamžyti to šilto kamuoliuko.
Nusprendžiau - pamatysiu abejotinos išvaizdos žmogėną, jokiais būdais jos neatiduosiu.
Nusprendžiau - pamatysiu abejotinos išvaizdos žmogėną, jokiais būdais jos neatiduosiu.
Toli gražu :) Mus pasitiko visa krūva besišypsančių žmonių - vyras, žmona, vaikučiai.. Vos išlipę, bėgte pribėgo prie mūsų, ėmė šuniuką glostyti, myluoti ir dalinti komplimentus - koks gražutis, koks mielas, draugiškas!
Moteriškė spindinčiomis akimis paėme ją ant rankų ir prisipažino taip mylinti šunis, kad laikytų jų nors ir šimtą, ha ha :) Tiesa, pasakė, kad vežasi pas senelius, kurie neseniai neteko augintinio, tačiau tuojau užtikrino, kad "tėvelis gerai ja pasirūpins". Tuo tarpu mūsų našlaitėlė jos rankose pasidarė drasesnė, vizgino uodegytę, siekė lyžtelti ir atrodė labai patenkinta :)
Buvau neapsakomai laiminga, kai juos visus pamačiau - lyg akmuo nuo širdies nukrito, nes supratau, kad šuniukui labai pasisekė :) Tokie nuostabūs, nuoširdūs ir geraširdžiai žmonės - linkiu šiai gražiai šeimai visokeriopos sėkmės ir laimės!!
P.S. Didelis dėkui Remigijui ir jo sesei už pagalbą platinant skelbimus! :)
Nuoširdžiai,
Edita
