Tiksliau būtų pavadinti "Springland" :) Žinoma, už lango sniegas vis dar baltuoja, bet rytais jau galima pabusti su saulute ir čiulbančiais paukščiais.... O ir keltis daug lengviau tapo ir slogios nuotaikos neliko:) Beveik. Keliu sau klausimą - ar priartėsiu šiais metais prie savo svajonių? Ar jas įkūnyti teks eiti keliu, kurį esu numačius dabar atsižvelgdama į visas aplinkybes, ar teks pasukti kitu? Kaip mes matome tas svajones ir tai, ką gyvenime norėtumeme pasiekti? Kiek apibrėžta ir detalizuota mūsų taip trokštama ateitis?
Na, vienas dalykas yra svajoti "pro miglas" - pavyzdžiui, visiems sakyti - "aš norėčiau nuosavo namo" ir mintyse matyti kažkokį rūkuose paskendusį neaiškios paskirties pastatą, kažin kurioje pasaulio šalyje :) O kitas dalykas - įsivaizduoti viską aiškiai ir konkrečiai - pavyzdžiui, "aš norėčiau dviaukščio nuosavo namo tam tikrame mieste, rajone, padengto tamsiai rudu čerpių stogu, šviesiu fasadu, stikline siena ties svetaine, pro kurią žiūrint atsivertų fantastiška žalia pievelė, nuokalnė, vaizdas į ežerą, miškas. Mano namo interjeras būtų..." (...)
Kuriuo būdu svajojant namas atrodo ryškesnis ir jūs beveik jį matote mano akimis? :) Vienaip vaizdas matomas mintyse, kai galvojame - "kai užsidirbsiu pinigų, keliausiu". Ir visai kitaip, kai - "užsidirbęs pinigų, keliausiu pailsėti į Ispaniją, kaitinsiuos po karšta saule, užuosiu jūros kvapą, valgysiu šviežius sultingus vaisius, žiūrėsiu į šlamančias palmes, vėliau pietausiu nuostabiam restorane su vaizdu į vakarėjančią pakrantę..."
O kuom skirsis pasakymas - "norėčiau didelio sodo", nuo - "norėčiau didelio, pailgos formos sodo, kurio viename krašte puikuotųsi dailiai vijokliais apaugusi pavėsinukė, stovėtų įmantriai išraižyti sodo baldai, aplink žydėtų gėlės raudonais žiedais, šalia čiurlentų negilus tvenkinukas su plaukiojančiom žuvytėm, kiek toliau būtų įtaisyta nedidelė vaikų žaidimų aikštelė, o gyvatvorė skirtų ją nuo mini darželio su kvepiančiom braškėm, lysvėm ir augančiais vaismedžiais... " Įkvėpkite - ar neužuodžiate kepamo ant grotelių kepsnio? :)
Taigi, pavaizdavau du būdus, protinius veiksmus, kuriuos vadiname vienu žodžiu - svajojimas... Tačiau pirmojo būdo aš šitaip nevadinčiau. Tai vienkartinė frazė, kuriai deja, dažniausiai nelemta įsikūnyti. Kartais galvojame - o kam dabar apie tai galvoti, juk vistiek šiuo metu neturiu jokių galimybių tam - kai atsiras tinkamos aplinkybės, va, tuomet ir pradėsiu apie tai galvoti.
Ne, nepradėsi. Kas baisiausia, kad pagaliau pasitaikius tai progai , toks žmogus jos... paprasčiausiai nepastebės. Kodėl?
Todėl, kad mes per mažai laviname ir per mažai įvertiname savo vaizduotės galias. Faktas, kad kuo daugiau detalių, įvairių objektų smulkmenų tavo mintyse, tuo arčiau esi to, apie ką svajoji. Kuo daugiau spalvų, tuo tos svajonės artimesnės, mielesnės - taip, net savo paties svajones reikia mokėti prisijaukinti, padaryti jas "tikroviškomis". Įsisąmoninti.
Tai galima būtų palyginti su piešiniu, kurį tapai - kiekviena detalė turi būti kruopščiai išraityta, nuspalvina, suplanuota. Neplanuotas, impulsyvus piešinys - tai dažniausiai abstrakcija, kurią kiekvienas žiūrovas interpretuoja savitai, net pats autorius pažvelgęs kiekvieną kartą gali vis kitaip savo paveikslą matyti, suvokti jo pagrindinę mintį. O kas atsitinka, kai mes taip blaškomės svajodami? Ar tik neprarandame laiko, ar tik neskiriame didžiają jo dalį visai pašaliniams dalykams? Gyvenimas verčia mus skubėti, lėkti, kartais nepastebime, kad jau visi metai ar dešimt praėjo, o tu... Atrodo dar vakar buvai jaunas studentas, o rytoj - tau trisdešimt.
Ir vis dar gerai nežinai, ko nori.
Jeigu žmogus bent kiek pasistengtų aiškiau planuoti, aiškiau įsivaizduoti, konkrečiau žinoti, ką jam reikia iš gyvenimo pasiimti, prekybos centrai, pavyzdžiui, neturėtų tokios galimybės mumis naudotis taip, kaip naudojasi dabar. Išstudijavus žmogaus psichologiją, nesunku pasakyti, kad statistiškai dauguma žmonių nesugeba sudaryti pirkinių sąrašų ir išeiti iš parduotuvės su griežtai tą sąrašą atitinkančiomis prekėmis... Prikurkim tuomet viliojančių užrašų, padarykime trijų litų kainai vieno cento nuolaidą. Kas iš to jiems? Milžiniškas pelnas. O žmogui? Didelis riebus MINUSAS.
Žinoma, skonis įvairiems dalykams neišvengiamai keičiasi kartu su žmogumi. Bet ar tai užkerta kelią planui? Ne, atvirkščiai, įsisąmoninęs svajones, atsižvelgdamas į gyvenimo kaitą, atitinkamai gali koreguoti ir savo svajonę. Tikslinti, tobulinti, keisti būdus, kuriais tu nori jos pasiekti ir t.t. Jau šiandien eidamas pro baldų parduotuvę gali pamatytį fantastišką raižytą baltą sodo stalelį, sužinoti jo kainą ir pagalvoti - iš kur galiu gauti jam pinigų? Ir dar šitiems šimtams dalykų, kurių NORIU!? Neturėdamas mintyse aiškaus vaizdo tu taip ir praeisi pro šalį - "aj, vėliau...kai turėsiu namą, tada ir galvosiu". Pamatęs norimą namą, sakysi - "aj vėliau, kai bus pinigų". Na, o kai pagaliau bus pinigų (jeigu) - nebus idėjų. Kursi jas, žinoma, bet atitinkamai ir (ir ko gero kokybės sąskaita) skubėsi, nenorėdamas prarasti laiko ir praloši tiek, kiek nepraloštum, jei viskam palankiai susiklosčius jau turėtum aiškią viziją... Pavyzdžiui, po kurio laiko suvoksi, kad šitas namas/sodas/mašina/pasirinktos studijos/darbas tau nebepatinka... Ir klausi savęs tada - kodėl taip išėjo? O gal eilinį kartą kaltę dėl visko, ko neapgalvojai, suversi valdžiai?
Vizijai pradėti tereikia pieštuko ir lapo popieriaus . Na, o jeigu dabar turi galimybę skaityti mano dienoraštį, tuomet labai pravers internetas, ha ha ;)
SU PAVASARIU!
