Šiandien lauke stebėjau tamsiaplaukę, striukėtą, energingą mažą mergaitę, kuri pribėgus prie supynių paprašė mamos ją pasupti. Mama matyt iš pradžių atsisakė, pakratė galvą, lyg sakydama: "šalta", tačiau mergaitė įsikabino turėklų, atsisėdo ant supynių ir žiūrėjo gailiomis akimis.. Galų gale moteris nusileido, priėjo prie jos ir ėmė supti...Labai juokinga buvo, kai mergaitė imdavo šieptis sulyg supynėms pakilus į viršų. Atrodytų lyg ji dantimis norėjo įsikąsti dangaus, kuris priartėdavo prie jos trumputei akimirkai. Supynėms leidžiantis žemyn, toji šypsena kažkur išdykėliškai dingdavo, mergaitė surimtėdavo, bet žiū, supynėms bekylant, vėl imdavo švytėti dantukai :)
Stebėdama šį reginį, pagalvojau, kad visa tai man kažką primena... Kartais jaučiuosi taip, lyg ir mane kas suptų pirmyn atgal ant kažkokių stebuklingų gyvenimo supynių. Retkarčiais dėl įvairiausių situacijų, priežaščių nubloškiu save mintimis į praeitį, kad galėčiau peržiūrėti visas ten esančias, metų metais kauptas "gėrybes" - visa, kas buvo negera, pikta, bloga, skaudu, klaidinga... tarytum kokias susikaupusiais permanentines šiukšles, niekad neužgyjančius randus..
...ir vėl kylu aukštyn, kad pamiršusi jas, plačiai nusišypsočiau ir atsikąsčiau to mėlyno gabalėlio dangaus.
Ech, jaučiu, jog kartais šitas nesibaigiantis supavimasis pradeda pykinti... Imu svajoti, kad kas nors jas sustabdytų, paimtų už rankos, kaip kad padarė toji moteris, ir pasakytų:
"Užteks. Eime toliau."
Nors ir be šypsenos, bet į priekį...
Gerų ilgųjų išeiginių!
