Šiandien ryte mane pažadino mažas paukščiukas, sprigsintis prie lango... Toks mielas, pilvotas, pasimaivė, pasigražino ir nuskrido...Žiūrėjau į tą langą ir prisiminiau vieną istoriją apie paukštukus...
Taigi... Kai buvau maža, augau vietovėje tarp žalių miškų... Kasdien lakstydavau, karstydavausi medžiais. Prisimenu, vieną nerūpestingą vasaros dieną išsiruošėme su broliu į mišką šalimais namų...
Lakstėm ten, gaudėm vienas kitą... Staiga išgirdom kažin ką cypsint... Sustojome, įsiklausėme... Miškas buvo ramus, o bet tas laibas cypesys kažkokių gyvių drumstė tą ramybę... Kas keisčiausia – cypsėjo visur aplink, kur nepasisukdavom, todėl niekaip negalėjom suprasti, kažin kur cypsi, nes atrodė, kad tas garsas sklinda iš visur - ant žemės ir ant medžių – tiesiog visur!
Sumąstėm, kad matyt paukščiukai bus iškritę iš lizdo. Vaikščiojam, ieškom, bet nieko nerandam... Jau buvom beprarandą viltį, kai pamatėn šalimais einantį dėdę...
„Dėde, ateik čia, pažiūrėk, kur čia paukščiukai čiulba!“ – sušukom nekantraudami, kada gi pamatysim mažuosius pauksčiukus...
Na, ką gi, dėdė priėjęs taipogi sukinėjosi žvelgdamas į viršų ir žemyn, ir nesuprasdamas iš kur link sklinda tie garsai...
Staiga viskas nuščiuvo, akimirką nesupratau, kodėl paukščiukai staiga nustojo čiulbėti...
Ogi žiūrim su broliu – dėdė pakelia koją.... su „paukštiena“ ant bato...!! Prisimenu, kaip jis nusikeikė, kaip su pagaliuku krapštė nuo batų sumyndžiotų paukštukų "liekanas", pamenu, kaip mes su broliu pažiūrėjom vienas į kitą bei kaip nudrožėm namo su ašaromis akyse - skųstis mamai...
Ilgai pykau ant dėdės...:-) Kiek vėliau visada prisimindavau šį siaubingą "nuotykį" lyg juodos komedijos fragmentą ir net nupaišiau dėdės karikatūrą:
Ha ha!! :-)
